"And bad boys can change"// Lithuanian // BAIGTA

12 Dalis

-Na... Žinok, aš nieko panašaus nenorėjau padaryti... Tikrai... Nežinau, kodėl taip gavosi, tiesiog pažiūrėjau į Tavo lūpas ir... Ir... Na žinai...,- spoksojau į jį, manau pirmąkart, aš žmogui žiūriu tiesiai į akis, nenuleisdama savųjų. Trenkiau delnu jam į žandą:

-Gerai, atsilyginau,- atsirėmiau į sėdinę, sukryžiavau rankas ant krūtinės ir įsistebeilijau į kelią,- vežk mane namo,- pareikalavau.

-Aham,- numykė nuliūdęs ir man kažkodėl jo pagailo. Sėdėjom ir tylėjom, tikrai nejaukus momentas, kai Tave pabučiuoja, Tu supyksti ir po to pareikalauji, kad parvežtų namo,-Atleidi?- paklausė jis, atsisukęs į mane.

-Atleisti, tai atleidžiu, bet pykstu...- nepasistengiau net atsisukti į jį.

-Aš tikrai atsipr...

-Šaa... Daugiau ta tema nebekalbam,- nutraukiau jį,- gerai?

-Gerai,- atsikvėpė ir lengviau atsilošė į sėdynę.

-Iki tuomet,- atidariau mašinos dureles, kai sustojome ties mano namais,- Ir taip, norėsi gal ryt susitikti?- paklausiau lipdama iš mašinos, o kai į jį atsisukau, jis sėdėjo suglumęs.

-Su-su-sitikti?- paklausė mikčiodamas.

-Ne žinok, nueiti kartu į tualetą. Tai aišku, kad susitikti,- pagaliau pirmą kart nusijuokiau, po tiek laiko. Jis atsekė mano pavyzdžiu ir taip pat nusijuokė.

-Būtinai, parašysiu Tau ryt,- pasakė.

-Ryt vėliausiau, nes juk į mokyklą,- pasakiau ir jis linktelėjo,-Iki,- dar kart pakartojau ir uždariau dureles. Ėjau link namo durų, jis laukė kol įeisiu, atsisukau į jį ir jis pamojavo ranka pro langą, aš atsakiau tuo pačiu.

Pravėriau duris ir įėjau į namus.

-Kur Tu buvai?! Kodėl nei man, nei Jasmine nepranešei, kad išeini!- vos įžengus į namus, mama priėjusi ant manęs pradėjo rėkti. Aš visuomet turiu viską pasakyti, ką darau ar ko nedarau... Argh... Kaip mane užknisa... Ignoravau ją ir užlipau laiptais,- Felicia! Kur eini?

-Nematai, kad į viršų?- pavartydama akimis pasakiau.

-Staigiai eini pavalgyt, man jau atsibodo Tave vaikyti!- surėkė,- Eik, virtuvėje ant stalo yra „Cezario Salotos", užsikaisk kakavos ir pavalgyk,- jau neberėkdama, bet truputi susinervinusi pasakė.

-O Dieve...- suurzgusi, nušliaužiau nuo laiptų, kuriais buvau beveik užlipusi. Nutipenau į virtuvę ir iš spintelės išsitraukusi lėkštę, įsidėjau tris šaukštus salotų. Mama atėjusi į virtuvę pradarė šaldytuvą ir išėmė pieno, o iš spintelės kakavos dėžutę.

-Mama... Užteks ir salotų...- iškošiau, prisėdau ant baro kėdės ir pasidėjusi lėkštę prieš save, pradėjau su šakute vartyti salotas.

-Labai jau daug tie trys šaukštai per visą dieną,- sarkastiškai pasakė ir pripylė vandens į virdulį.

-Taip, daug,- sumurmėjau ir įsikišau į burną žolių iš lėkštės.

****

Įėjusi į savo kambarį pamačiau Jasmine, kuri knaisiojosi stalčiuose.

-Ką tu čia veiki, debile?!- užstaugiau ant jos.

-Amm... Nieko,- greit uždariusi stalčių, viena ranka kažką paslėpė už nugaros.

-Ar tikrai? O kas už nugaros?- paklausiau ir rankas sukryžiavau ant krūtinės, laukdama atsakymo.

-Sakau, kad nieko,- pasakė ir ištiesė rankas į priekį.

-Ką paėmei?!- rimtai supykau ir kibau į jos plaukus.

-Durne, atsiknisk!- suklykė.

-Atiduok mano nuosavybę!- pradėjau tampyti už jos plaukų.

-Gerai, gerai, tik atsiknisk, kekše!- suriko, o aš nuleidau rankas ir gyliai kvėpuodama laukiau.

-Dar ilgai reikės laukti?- pro dantis iškošiau.

-Štai prašom, mažoji kalyte,- ir ištiesė ranką kurioje buvo... Mano... Motociklo... Rakteliai... Greit pagriebiau juos.

-Ką Tu su jais žadėjai daryti?- vis dar sukandusi dantis pasakiau, tik dabar jau neišlaikiau pykčio ir vožiau jai antausį.

-O Dieve, kekše Tu!- rankomis užsėmusi už žando, suspiegė.

-Ei, kas ten vyksta?!- pasigirdo mamos balsas.

-Nieko rimto!- surikau, žiūrėdama primerktomis akimis į Jasmine.

-Tai paaiškinsi?- nurimusi, bet vis dar supykusi pasakiau.

-Juos paėmiau šiaip...- pavartė akis.

-Nenorėk, kad vožčiau dar vieną,- sugriebiau jai už smakro,- Niekam, kartoju, niekam, neleisiu, kišti, nagų, prie, mano, motociklo,- pauzėmis agresyviai ištariau.

-O kaip tas Luke?- patraukusi mano ranką ji ištarė oriai, nustebau, bet nekreipiau dėmesio į tai ir jin pratęsė, kai pamatė, kad nieko iš to neišeis,- Galvoji aš Tavęs bijau?- nusijuokė,- Tu jaunesnė už mane 2 metais...

-Svarbu ne ūgis, o smūgis,- išdidžiai ištariau,- Dabar dink!- surikau ir sutrypiau koja, o ji greit smuko iš mano kambario. Aha... Vadinasi ir mano motociklo raktelius reikės įtraukti į savo slėptuvę... Atidariau knygų spintelę ir ištraukiau „Anglų – Rusų Žodynas" knygą, kuri buvo pakankamai didelė. Atverčiau viršelį. Štai mano slėptuvė, taip, knyga... Bet žinoma, visuose puslapiuose yra išpjaustyta kvadratinė skylė, kurioje yra visi mano brangūs, smulkūs daiktai, kurių niekam nevalia liesti, išimtis yra tik Maya. Knygoje buvo matyti maža užrašų knygutė, kurioje yra išsakyti mano jausmai ir asmeniški dalykai, dar matosi mano mirusios senelės dovanoti auskarai, taip pat stambios kupiūros ir t.t.

Atsargiai įdėjau į knygą raktelius ir užvertusi viršelį, padėjau į spintelę. Kritau į lovą ir apsikabinusi vieną pagalvėlę, prisiminiau apie Luke ir jo netikėtą bučinį. Prikandau lūpą ir pagalvojau „Vadinasi, yra žmonių kuriems aš patinku".

####

Opa, opa ilga ir nauja dalis!! Tai dar vieną įkelsiu ir užteks šiandienai :))