„Retai būna tikra meilė, bet tikra draugystė būna dar rečiau." - F. de Larošfuko.
Mergina, grįžusi iš stovyklos, vis prisimena apie vaikiną, kurį susitiko ten. Tik ar lems likimas susitikti jiems dar kart? Ar jie bus tik draugai ar kažkas daugiau? K...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Šiuo metu jis man tik šlykštus vaikinas, į kurį net nesinori žiūrėti. Nors ir bijau jo. Bijau jo žodžių, bijau jo pykčio, bijau jo nuotaikų kaitos, bet sukaupusi visą, kūne pasklidusią drąsa, ėmiau ir jį pabučiavau. Jaučiu kaip jis įsitempęs ir nustebęs, atsakinėjo į mano bučinį. Bet jis po truputi atsipalaidavo ir rankomis pradėjo glamonėti mano nugarą. Lėtai atsitraukiau ir pasakiau:
-To nebūtina daryti, nei Tau, nei man,- kalbėjau apie narkotikus ir žiūrėjau į jo akis, o jos tiesiog švytėte švietė.
-Aš negaliu,- jis tarė švelniai ir nuleido akis.
-Ko negali?- bandžiau jį atkratyti nuo minčių apie tą baltą šlamštą,- Negali liautis vartoti ar negali pasitikėti manimi?
-Aš... Aš...- jis pasimetė ir atrodė, kaip mažas vaikelis, sulaužęs savo dviratį.
Pabučiavau jam šiltai į žandą ir patraukusi jį nuo stalelio, sugrąžinau baltus miltelius į skaidrų maišelį. Jis tylėjo, o aš atsisukau į jį. Jo akyse mačiau, kaip jis sunkiai kovoja su savimi, su savo jausmais, su savo prieraišumu narkotikams. Man skaudu į jį žiūrėti, todėl paėmusi maišelį į rankas ir stipriai suspaudusi, tyliai ištariau:
-Nori? Padarykime tai kartu. Išmeskime, atsikratykime to dalyko, kuris tik gadina Tavo gyvenimą.
-Noriu, bet negaliu,- jis nusisuko ir nervingai perbraukė ranka per plaukus.
-Kodėl, kodėl negali? Aš juk Tau padėsiu, galėsime būti draugais. Draugais, ne per prievartą.
-Nejau nesupranti, kad aš nenoriu su Tavi...- jis pradėjęs ne tą ką reikėjo sakyti, nutilo,- Aš to negaliu padaryti. Mano gyvenimas yra pasisukęs ne ta linkme ir jo neįmanoma pasukti kitaip, NIEKADA,- jis atsirėmė į sieną ir nuslydo jos paviršiumi, susigriebdamas už plaukų.
Neturėjau galvoje nei minčių, nei žodžių, kuriais galėčiau jį paguosti. Todėl tik tyliai ištariau, pirmą visiškai temos neatitinkančią frazę, kuri šovė į galvą:
-Niekada, nesakyk niekada.
Jis pakilo tvirtai ant kojų ir grėsmingais žingsniais artinos link manęs. Širdis iš kart pradėjo plakti smarkiau, o rankos tapo drėgnos. Jis grubiai paėmęs už rankos, nusivedė iki savo motociklo.
-Užsidėk šalmą ir sėskis,- griežtu balsu pasakė, o pats nuėjo atidaryti garažo duris.
Greit įvykdžiau tai ką jis liepė. Jis atsisėdo priešais mane, o aš nedrąsiai, vos priliesdama jo juosmenį, įsikibau pirštais. Tyler užkūręs variklį, staigiai išvažiavo iš garažo.
-Kur mes važiuojam?- pasakiau garsiau, kad jis išgirstų.
Tyler tiesiog tylėjo, nepratarė nei žodžio. Baikščiai dairiausi ir bandžiau įsidėmėti kelią, kuriuo važiuojame. Praėjo keletas minučių, kol supratau, kad važiuojame link mano namų. Jis sustojo maždaug už 30 metrų nuo namų.
-Lipk!- jam įsakius nulipau nuo motociklo,- Tiesiog venk manęs! Nekalbėk, nežiūrėk ir nesišypsok man ir mano grupei!- jis perrėkė motociklo ūžimą, griežtu balsu.
Tik man atsitraukus nuo jo metrą, jis nuskuodė gatve. Pajutau laisvės jausmą, bet ir tuo pačiu išdavystės, nuostabos, liūdesio jausmus, bei dar dešimtis neigiamų jausmų ir emocijų. Nesuprantu, kas manyje darosi. Protas liepia džiaugtis, kad jis atsitraukė ir liepė vengti jo, o širdis rodosi liūdi, pyksta, įsižeidžia, kad rudaplaukis, paliko ir apšaukė mane. Kūne kažkas darėsi, ko sveiku protu niekas negali suprasti.
Nušliaužiau iki namų durų ir suklupau prie jų. Vienos karštos, kitos šaltos ašaros nusirito skruostais, kurios reiškė, kad viena mano kūno pusė džiaugiasi, o kita sielvartauja. Pravėriau tyliai duris ir vos vilkdama kojas nuėjau iki laiptų.
-Felicia, ką Tu čia darai? Kodėl nemiegi?- mama iš svetainės sušuko, o aš net nepasistengiau į ją atsisukti.
Ignoravau ją ir užšliaužiau laiptais. Girdėjau tėčio balsą, sakant mamai:
-Viskas gerai, manau jai dabar sunku, nauja mokykla, nauji mokslo metai...- įėjusi į kambarį daugiau jo žodžių nebegirdėjau.
Labai myliu savo tėtį, nes jis visuomet mane supranta. Jam net nereikia to pasakyti, jis tiesiog žino. Žino iš mano poelgių, iš mano nuotaikos.
Sakoma, kad mamos turi "Mamytės nuojautą" vaikams. Tai yra, kai motinos vaikas užsigauna, blogai jaučiasi ar kažkas labai blogo nutinka, jos sureaguoja. Kažkokie žodžiai, o gal jausmai, jų širdyje, o gal prote, pasigirsta ar pasijunta.
Mano nuomonė kitokia, bent jau mano šeimoje. Taip, gal ir Jasmine atžvilgiu, tai suprantu, bet manuoju, tai visiškai netiesa. Tėtis visuomet atsirasdavo laiku, kai man būdavo blogai, kai man būdavo sunku. Man atrodo, kad jis visuomet jaučia, kuomet aš sielvartauju. Man, jam net nereikėdavo pasakyti, kad tarkim susipykau su drauge ir dabar blogai jaučiuosi. Aš tik verkdavau ant stalo ir tyliai kūkčiodavau, o jis iš karto grįždavo namo iš darbo ir atlėkdavo pas mane į kambarį, norėdamas paguosti.
Manau, kad MANO tėtis turi "Tėvelio nuojautą". Kartais būna tokių minčių, kad mano mama, iš tiesų net nėra mano. Mes visiškai nepanašios, nei savo charakteriu, nei išvaizda, skirtingai nei Jasmine.
Atsiguliau su drabužiais į lovą ir nusivalydama rankomis ašaras, stebėjau pro langą, žvaigždėtą dangų, į kurį tik ir norėjosi nužengti ir apžiūrėti kiekvieną žvaigždę, kiekvieną meteoritą, kiekvieną galaktikos kampelį ar erdvę. Akys pačios užsimerkė ir pajutau šiltą ir malonų jausmą, pasklidusi mano kūne, kuris tik leido nusiraminti ir atsipalaiduoti.
####
Turbūt pastebėjote, kad šioje dalyje buvo aprašyta Felicijos jausmai :) Tai nežinau, Jums spręsti ar reiktų jos jausmų minčių. Bent jau kiek esu skaičiusi kitas istorijas, labiau patiko su emocijomis :) Tai tik nuo Jūsų priklauso :))
Labai ačiū Jums, už nuomones, balsus ir daug peržiūrų (bent jau man daug) :3
