„Retai būna tikra meilė, bet tikra draugystė būna dar rečiau." - F. de Larošfuko.
Mergina, grįžusi iš stovyklos, vis prisimena apie vaikiną, kurį susitiko ten. Tik ar lems likimas susitikti jiems dar kart? Ar jie bus tik draugai ar kažkas daugiau? K...
Ops! Esta imagem não segue nossas diretrizes de conteúdo. Para continuar a publicação, tente removê-la ou carregar outra.
Pakilau nuo lovos, pasiimti telefoną. Žvilgtelėjau į laikrodį, jis pranešė, kad dabar yra 21:34. Nežinau ar verta eiti susitikti su Tyler. Nežinau, ką jis man gali padaryti. Galbūt surizikuosiu. Taip, surizikuosiu, bet su palyda. Bet gal neverta rizikuoti kitais? Eisiu... Vis dėl to eisiu viena.
Pro duris įsiveržė Jasmine, net nepasibeldusi. Bet ant jos nepykstu, nors prieš savaitę būčiau jai nuplėšus plaukus.
-Kaip mokykloje? Nebuvai susitikusi su Tyler?- užpuolė mane klausimais.
-Oo...- nustebau,- Daug ko Tu nežinai.
-O tai kas dėl to kaltas, kad nežinau?- prisėdo ant lovos, aš taip pat,- Pasakok, tikiuosi viskas gerai.
-Okey,- linktelėjau ir papasakojau apie Tyler, kad jis mano klasiokas, kad jis pasirodo net nežadėjo manęs prievartauti ir, kad tai buvo tik jo plano dalis, kuri man iki šiol neaiški. Viską papasakojau, bet nutylėjau apie šią naktį, kur aš vyksiu.
-Tuomet, puiku. Visą dieną jaudinausi dėl Tavęs,- atviravo.
-Awww...- nustačiau susižavėjimo seserimi, miną.
-Nu gerai, einu,- pasilenkusi link manęs apkabino ir iškulniavo iš mano kambario.
Vėl žvilgtelėjau į laikrodį - 21:54. Tikiuosi spėsiu iki 22:00.
-Šūdas,- nusikeikiau.
Pakilau nuo lovos ir po ja išdėliojau pagalvėmis kalną, kuris primintų žmogų ir tai užklojau antklode. Išlipau pro langą. Stovėjau ant stogo ir apžvelgiau viską. Visur buvo tamsu, o gatvių žibintai apšvietė kelią, kuriuo man reiks bėgti. Nušliaužiau užpakaliu iki stogo krašto ir sukaupusi drąsą nušokau. Kulnuose pasijuto trumpalaikis skausmas, dėl ko aš nukritau ant rankų. Atsikėliau nuo žemės ir nusipurčiusi žoles nuo kojų, pasileidau bėgti kairėn. Kadangi Highfield'o gatvė yra mūsų kvartale, atbėgsiu per 4 minutes. Kažkiek pabėgusi, sustojau atgauti kvapą. Pailsėjusi pusė minutės, toliau bėgau. Atbėgau į reikiamą gatvę, sustojau pamačiusi Tyler motociklą, pastatytą prie šaligatvio, bet jo pačio nebuvo matyti. Dairiausi į visas puses, bet nebandžiau eiti arčiau. Todėl pasislėpiau už kažin kieno kiemo krūmų, taip stebėdama jo motociklą. Staiga pajutau rankas ant liemens.
-Slampinėji?- pašnibždomis ištarė.
Iš išgąsčio pašokau ir per kūną nubėgo šiurpuliukai. Greit atsisukau ir išvydau Tyler. Tuo pačiu metu nudžiugau, kad tai jis, bet ir tuo pačiu išsigandau.
-Bent jau atėjai. Pradžiuginai mane,- jis šypsojosi, o aš greit patraukiau jo rankas nuo liemens ir išsitiesiau.
-Tai ko mane kvietei?- pasimetusi paklausiau.
-Parodysiu, ką reiškia būti mano grupėje ir ką Tau reikš tai,- pasakė ir paėmė už rankos,- Eime.
Greit ištraukiau ranką iš jo delno.
-Neliesk ir pati moku vaikščioti,- iškošiau ir pradėjau eiti link šaligatvio.
-Kaip nori,- pasivijo mane Tyler.
-Na tai rodyk,- pasakiau.
Jis nuėjo iki savo motociklo, o aš jį nusekiau.
-Sėsk,- paliepė.
-Kodėl turėčiau?- drąsiai ištariau.
-Nes prašei, kad parodyčiau, o čia nėra pati saugiausia vieta tam,- atsisėdęs padavė savo šalmą.
-O kur Tavasis?- paklausiau.
-Nereikia,- numojo ranka.
-Ne veltui Luke Tavo brolis,- sumurmėjau ir atsisėdau už jo nugaros, taip užsidėdama jo šalmą.
-Tai juk saugau Tave,- šyptelėjo atsisukęs į mane,- Matai, gali pasitikėti manimi.
-Ak, taip, taip, kurgi ne,- sarkastiškai ištariau.
****
Tyler sustojo, o aš nedrąsiai nukėliau savo rankas nuo jo juosmens. Greit nulipau, kad greičiau baigtųsi ta nejauki akimirka.
-Ko tokia nedrąsi?- nusijuokė Tyler, bet aš patylėjau.
Apžvelgiau garažą, kuriame stovėjau. Jis nėra labai didelis, bet ir nėra mažas. Jame stovėjo dar keli motociklai. Garažas, kaip garažas, nieko ypatingo. Ant grindų išbėgę tepalai, kampuose pristatyta padangų, įrankių ir įvairių motociklų detalių, sienos betoninės, nei pagražintos, nei ką.
-Kokia čia vieta?- paklausiau nepatikliai.
-Mūsų grupės gūžta,- jis nuėjęs prie staliuko su stalčiais, išėmė vieną maišelį, kurio viduje buvo baltas turinys. Ir žinoma, jame buvo narkotikai.
-Slėpk juos,- paliepiau, to nesitikėdama.
-Tu juos slėpsi savo nosyje,- jis artėjo link manęs.
-Aborto liekana, nyk nuo manęs!- sušukau persigandusi, jis neprivers net paliesti šito šlamšto.
-Būdama mūsų grupėje, Tu privalėsi vartoti narkotikus, kaip ir mes,- pasakė jis, vis lėtai artėdamas.
-Kas sakė, kad aš būsiu Jūsų grupėje?- tvirtu balsu pareiškiau.
Jis sustojo prie pat manęs, taip kad net mano veidas juto jo kvėpavimą.
- Aš - aborto liekana,- pabrėžė paskutinius žodžius.
Širdis plakė vis smarkiau ir smarkiau. Kodėl aš pagalvojau, kad galiu juo pasitikėti ir ateiti susitikti su juo? Kodėl aš važiavau su juo čia? Kodėl išvis mano gyvenimas tapo toks pavojingas? Kodėl?
Tylėjau ir nieko jam nesakiau, tik klausiausi jo gilaus kvėpavimo ir stovėjau užsimerkusi, kad netektų pažiūrėti jam į akis.
-Taip, dabar ateik čia,- jis paėmė už rankos, virš alkūnės, taip suspausdamas, kad skaudėjo.
Bet aš tylėjau ir net skausmo aimanos neišleidau, nenorėjau pasirodyti silpna ir gležna. Nusivedė mane prie to pačio stalo ir pabėręs miltukus ant stalo, padarė keturias plonas juosteles.
-Mokykis,- jis pirštu užspaudė vieną nosies skylutę ir jau lenkėsi traukti.
-Palauk,- sustabdžiau jį paimdama jam už laisvos rankos.
-Ko?- piktai ištarė atsisukdamas ir perverdamas savo aštriu žvilgsniu.
####
Mano mieli žmogeliukai, labai ačiū už tą 1k peržiūrų. Aš žiauriai esu jums dėkinga! Labai jumis myliu ;*** ♥
