Ašaros vis labiau riedėjo mano skruostais, o mano sąžinė vis labiau slėgdavo širdį. Mintys, mintys supo mano galvą apie Tyler. Vis prikaišiodamos, kad tai aš kalta. Kalta dėl visko. Kalta, kad su juo susitikau. Kalta, kad jį įsimylėjau. Kalta, kad jis atsisėdo į nepilnamečių koloniją.
Atsistojau nuo grindų, ant kurių nepastebimai atsidūriau. Užsiaviau kareiviško tipo batus ir išėjau pro lauko duris. Nesvarbu, kad aš tik su naktiniais, nesvarbu, kaip aš atrodau... Dabar man visiškai nusispjauti į tai...
Vėsus rudeninis vėjas pavėlė mano plaukus. Sunkiai įkvėpiau gaivaus oro. Gerklėje vis didėjo gumulas. Skaudžios ašaros vis dar byrėjo skruostais.
Išsivežiau motociklą iš garažo. Ir užsidėjusi šalmą, atsisėdau. Užkūriau variklį ir išvažiavau iš kiemo.
Skuodžiau savo gatve. Nežiūrėjau į nieką, nei į veidrodėlius, nei į spidometrą. Tiesiog sukau rankeną, kad greičiau važiuočiau. Truputi pristabdžius greitį, įsukau į greitkelį. Per ašaras vis sunkiau buvo įmatyti kelią. Kelios mašinos, važiavo naktyje apšviestu keliu. Padidinau greitį ir lėkiau tiesiai, kur tik kelias veda. Priekį manęs važiavo automobilis. Nerodydama jokių posūkių ženklų, aplenkiau jį ir vis didinau greitį. Vis dėl to užmečiau akis į spidometrą.
-136 km/h,- sušnabždėjau persigandusi.
Akis gražinau į kelią ir staiga ant jo, įšokavo triušis. Stengiausi vairą sukti taip, kad neužkliudyčiau triušiuko. Bet vairo nebegalėjau sulaikyti.
Vaizdas lyg sulėtėjo dešimtį kartų. Spėjau, net pamatyti triušiuko raudonas akis ir pilkšvą jo kailį. Galvoje pasklido viena frazė "Ar tai viskas?". Vairas susimėtęs, išslydo iš mano rankų. Motociklo ratai sukinėdamiesi į visas puses, nuslydo nuo kelio paviršiaus. Viską aplinkui, mačiau sulėtintu vaizdu.
Žvaigždės, išsidėsčiusios lygiai taip pat kaip ir kiekvieną naktį, išryškėjo labiau nei visad. Keletas lapų, likusių kaboti ant medžio šakų, mirgėjo tamsoje... Tamsiai žalia, mėnulio šviesoje, blizganti žolė, vis labiau tapo kerinančiai graži.
Bet po kelių pastebėjimų, kurių niekados anksčiau neįžvelgdavau, aš išvydau absoliučią tamsą... Nebegirdėjau nieko, išskyrus savo balsą, lyg kažkokį tolimą aidą.
"Ar tai viskas?"
####
Bet mano istorijos moralas toks: "Žmogaus negali pakeisti niekas, nebent jis to pats norės"
Tai šis moralas būtų apie Felicia ir Tyler. Felicia mylėjo Tyler, bet norėjo, kad jis pasikeistų į gerąją pusę. Nebevartotų narkotikų, nerūkytų, nelįstų prie visų merginų. Ji tiesiog norėjo, kad jis būtų mandagus ir mielas ir tik jos ir t.t. Tikiuosi, supratot mintį :D
Labai JUMS dėkoju už tai, kad skaitėt, už tai, kad balsavot! Žodžiu esu labai, labai dėkinga! :))
MYLIU!!! ;)*** ♥♥♥
YOU ARE READING
"And bad boys can change"// Lithuanian // BAIGTA
Teen Fiction„Retai būna tikra meilė, bet tikra draugystė būna dar rečiau." - F. de Larošfuko. Mergina, grįžusi iš stovyklos, vis prisimena apie vaikiną, kurį susitiko ten. Tik ar lems likimas susitikti jiems dar kart? Ar jie bus tik draugai ar kažkas daugiau? K...
