"And bad boys can change"// Lithuanian // BAIGTA

21 Dalis

-Gerai, ačiū, dabar gali palikti mane vieną?- įnardinau galvą į pagalves.

-Tu tuo tikra?- paklausė susirūpinusiu balsu Jasmine.

-Taip...- dusliai ištariau.

-Tuomet sėkmės Tau,- pasilenkusi pabučiavo mano viršugalvį, paglostė nugarą paskutinį kartą ir išėjo.

****

Prrrr... Prrrr....

-Kas dabar?- pro užmerktas, nuo miego akis, ieškojau rankomis telefono. Kažkas skambino. Apčiuopiau pirštais jį ir pagriebiau. Sunkiai pramerkiau akis ir atsiliepiau į skambutį.

-Taip, klausau,- mieguistu balsu ištariau.

-Ei, panele, Tu dar lovoje?!- surėkė Maya, o aš trumpam atitraukiau nuo ausies telefoną.

-Joo, o Tu mane prižadinai...- sumurmėjau, vėl pridėjusi telefoną prie ausies.

-Tai jei nepamiršai, panele rože, tai šiandien mums į mokyklą ir jau 9 valandos!- sarkastiškai surėkė.

-O velnias, jopt-tararai!- surikau, nes man liko pasiruošti valanda laiko,- ačiū, kad paskambinai, bėgu ruoštis, iki,- pasakiau ir numečiau ragelį, nespėjus jai nieko ištarti. Greit pakilau iš lovos ir nubėgau į koridorių, bandžiau atidaryti vonios duris, bet jos buvo užrankintos.

-Ei, įleisk! Aš pavėluosiu!- surikau, nežinodama kam rėkiau, ar mamai ar Jasmine.

-Ką tik grįžau, o neleisi net veido nusipraust,- išgirdau vyrišką balsą, stovėjau akimirką ir tik vėliau supratau, kad tai mano tėtis!

-Tėti, tėti!- pradėjau šaukti ir jis atidarė duris ir aš iškart šokau jam į glėbį, apsivyniodama ir rankomis, ir kojomis aplink jį.

-Brangioji dukrele,- jis suspaudė mane glėbyje.

-Kaip aš pasiilgau Tavęs, čia pragaras be Tavęs,- pasiskundžiau jam.

-Nejaugi?- nusijuokė.

-Tėti, ką čia darai?!- atbėgo Jasmine ir apsikabino mus abu. Nulipau nuo tėčio ir kurį laiką mes stovėjome susikabinę, kai pajutome dar vienas rankas ant mūsų, mamos.

-Ką čia darai?- taip pat paklausė mama.

-Norėjau padaryti staigmeną ir juk negaliu praleisti Jūsų rugsėjo 1 dieną, tuo labiau, kad Tu dvyliktokė, o Tu devintokė,- atsitraukęs tėtis pažiūrėjo į mane ir Jasmine. Nuotaika man pakilo visai dienai.

-Tai jau tikrai, kad staigmena,- pasakė Jasmine.

-Nu gerai, bėkit ruoštis. Matau, kad Tu Felicia, ką tik iš lovos išlipai,- šyptelėjo.

-Jo, gerai bėgu,- pakštelėjau tėčiui į lūpas ir pralindau pro jį į vonią.

-Kaip aš Tavęs pasiilgau,- girdėjau tėčio balsą, pro vonios duris, kuris buvo skirtas mamai

-Aš Tavęs labiau,- pasigirdo mamos skambus balsas ir tuomet tyla. Supratau, kad dabar ta akimirka, romantiška akimirka. Pamačiau veidrodyje save, kad net nepajutus šypsojausi.

****

-Kas pusryčiaut?- įėjau į virtuvę ir patryniau delnais.

-Kas Tau pasidarė?- mama nusijuokė,- Nuo kada Tu klausi ko valgyt?

-Nuo dabar,- atsakiau ir prisėdau šalia tėčio,- Tėtis grįžo ir apetitas kartu.

-Ot gausi,- patapšnojo mama delnu tėčiui į nugarą,- Kodėl Felicios apetitą buvai išsivežęs?

-Norėjau Tave paerzinti,- šypsodamiesi kalbėjo nesąmones.

-Tuoj kai Tave aš paerzinsiu, bus Tau,- mama pasakius įgnybo tėčiui į nosį.

-Ok, ok,- nusijuokė,- baik.

-Tėti, O Jūs eisit kartu su mumis į mokyklą?- paklausiau, pertraukdama jų vaikiškus žaidimus.

-Aišku, kad kartu,- atsisuko į mane jis.

-Prašau, o gali su manimi eiti?- žvilgtelėjau į jį šuniuko akimis ir patempiau lūpą.

-Gerai, galėsim, vistiek mama eis su Jasmine,- mirktelėjo akį, o mama nuėjo prie viryklės.

-Mama, ką darysi valgyt?- paklausiau nusišypsojus tėčiui.

-Salotas,- neatsisukusi pasakė.

-Ahhh... Atsibodo... Tėti pasakyk mamai, kad nebedarytų tų salotų, nes man atsibodo...- sumurmėjau.

-Tėti pasakyk mamai, kad nebedarytų tų salotų, nes man atsibodo,- atkartojo žodžius tėtis.

-Eik Tu durneli,- trinktelėjau jam į petį.

-Ne, šiaip mes Tave tik erziname, mes užsakėme į namus, kiniško maisto,- pakilojo antakius.

-Yey!!!- sušukau,- O ko man užsakėt?

-Tai dėl Tavęs ir užsakėm kiniško maisto. Žinoma, kad sušių su lašiša,- šyptelėjo.

-Ačiū, Jūs geriausi,- apsikabinau.

****

-Tėti, aš nieko čia nepažįstu, išskyrus Mayą, aš toje gimnazijoje pirmą kartą,- su jauduliu ištariau, kol ėjome link mokyklos įėjimo.

-Nebijok, Jasmine paklausi ir viskas,- atidarė duris ir praleido mane.

-Okey, dėkui,- įėjau ir peržvelgiau mokyklos koridorių. Prie durų stovėjo vienas kitas paauglys, o koridorius vedė į 3 puses, į kairę, į dešinę ir tiesiai.

-Mums čia,- parodė į koridorių tiesiai. Tėtis žinojo kur eiti, o aš ne...

Vienoje pusėje buvo lygiais tarpais išsidėsčiusios durys, prie kurių buvo pritvirtinta lentelė su pamokos pavadinimo, mokytojos vardo ir kabineto numerio užrašu.

-Į kelintą kabinetą mums reikia?- paklausiau dairydamasi per koridorį.

-216, Tavo auklėtojos kabinetas,- plačiau atsakė į klausimą. Mano auklėtoja matematikos mokytoja, puiku! Man matematika, sekasi puikiai!

-Štai 216,- parodė tėtis.

-Jesus cry,- pasakiau dar labiau jaudindamasi,- mes neveluojam?- paklausiau.

-Ne, dar visas dešimt minučių iki 10:00,- pasakė žvilgtelėdamas į telefoną.

-Ačiū Dievui, nenoriu sudaryti pirmo blogo įspūdžio,- lengviau atsikvėpiau.

-Nu, eime,- tėtis pasibeldė ir palenkė durų rankeną. Įėjome.

-Labadiena,- kartu su tėčiu pasisveikinome su rudų plaukų, maždaug apie 25 metų moterimi.

-Sveiki, sėskit kur tik norisi,- parodė ranka į suolus, kuriuose sėdėjo mano klasiokai. Apžvelgiau visus ir sustingau vietoje, širdis pradėjo trankytis krūtinėje.