Atsisėdau ir akimis ieškojau telefono, bet supratau, kad jis kuprinėje.
-Ahh...- sumurmėjau. Atsikėliau iš lovos ir nutipenusi iki spintos, paėmiau kuprinę, o iš jos telefoną.
*Nauja žinutė nuo Tyler*
-O Dieve,- sušnabždėjau, juk aš jam daviau savo numerį. Delnais užsiėmiau už galvos, bet vis dėl to prisiverčiau atidaryti žinutę.
*Sveika Felicia, kaip sekasi? Žinok, kad vis tiek mes kažkada susitiksim, nes Tu žinai, ko neturėtum žinoti. Padėkok Jackson, kad bent trumpam jis Tau padėjo. Nekaltink savęs dėl jo, jis gyvas ;) Bučkis*
Minutėlę stovėjau absoliučiai nieko nedarydama, nei galvodama, nei judėdama, išskyrus mano gilų kvėpavimą. Staiga neišlaikius pusiausvyros, klestelėjau ant žemės, delnais užsidengdama galvą. Vienos ašaros pradėjo tekėti skruostais iki pat smakro, o kitos ritosi, kol atsitrenkė į rankas.
-Ką daryti? Ką daryti?- nervingais judesiais, sėdėdama šnibždėjau.
Kaip Jackson? Kas jam buvo? Ką jam padarė?
Pirmieji klausimai į galvą atlėkė ne apie mane, o apie Jackson. Bet tik po kurio laiko lindo kiti klausimai.
O jis ar man padarys ką nors? Ras mane? Gal reiktų pasisakyti mamai? Ne, ne, tai bloga idėja. O gal Mayai? O Dieve, nežinau ką daryti?
Ant žemės drebėdama, verkdama ir galvodama, sėdėjau apie pusvalandį. Kol prisiverčiau atsistoti ir nueiti į vonią. Gal kiek nors apsiraminsiu...
Atsukau kraną ir vanduo pradėjo tekėti iš jo, o tuo tarpu nuėjau prie veidrodžio. Nusivilkau vyriškus marškinėlius ir numetusi juos ant žemės pažvelgiau į veidrodį. Ant mano kūno nieko nebuvo, tik kaulai ir oda. Perbraukiau per randą ant klubo.
PRISIMINIMAS
-Nelįsk prie jos!- surikau ant kaukėto vyro, kuris lietė rankomis mano mamą. Mamai byrėjo ašaros viena po kitos. O man buvo skaudu žiūrėti į ją ir nieko negalėti padaryti, kai tavo kojos ir rankos surištos.
-Dukrele... Ša... Viskas gerai, mums bus viskas gerai...- mama raudojo ir kūkčiojo, guosdama mane.
-Dar Tu parėkausi? Matysi savo mamą, kaip ji prievartaujama,- jis pradėjo rankomis trinti jos šlaunis ir kelti suknelę.
-Baik... Prašau... Nieko jai nedaryk...- apsimečiau verkianti, nors ir man skaudu buvo žiūrėti į mamą, bet aš tvardžiausi ir tik apsimetinėjau. O tuo tarpu pamačiusi netoliese stiklo šukę, nuo išbyrėjusio lango, pro kurį įšoko ši tas niekšas, iškrypėlis, bandžiau už nugaros pasukusi rankas, pagriebti šukę, bet vis žvilgčiojau į kaukėtąjį, kad jis nepamatytų. Dar truputis, dar, dar... Užčiuopiau piršto galiuku stiklą ir juo prisitraukiau šukę. Greit grįžau į padėtį ir toliau vaidinau verkšlenanti. Už nugaros stiklu, pasikartojančiu judesiu pjoviau virvę, kuria užrištos mano rankos. Pajutau kaip mano rankos atsilaisvino ir pasitrynusi riešus, laukiau tinkamos akimirkos, kada tam niekšui, tam daiktui, vožti šuke. Jis bučiavo mamos kaklą, o man buvo žiūrėti taip šlykštu, kad nebegalėjusi iškęsti sužviegiau:
-Trauk rankas nuo mano mamos!
-Vis dėl to nepatylėjai,- atsitraukė jis nuo mamos ir priėjo prie manęs,- turbūt Tau prireiks raiščio ant burnos, kad pagaliau užtiltum, o tuomet prarėšim šitą gražų pilvuką,- jis peiliu, neįbrėždamas braukė per pilvą.
-Prašau, nelįsk prie mano dukrelės,- mama kūkčiojo ir dar labiau verkė.
-Dar viena prabilo...- pavartė akis, tas idiotas. Aš neapsikentusi truputėli stipriau suėmiau rankose stiklo šukę, bet taip, kad neįsipjaučiau ir drėskiau jam per veidą ir kaukę, stiklu. Ir tuomet pajutau skausmą pilvo šone, viskas užtemo. Buvo girdėti duslus mamos žviegimas ir vyro rėkimas.
-Sušikta kalė!- rėkė kaukėtasis. Kaip per miglą pamačiau, kai vyras nusiima kaukę ir susigriebia rankomis už veido. Ir tuomet vaizdas dingo, juoda, garso nebėra...
PRISIMINIMO PABAIGA
Prisiminus šį įvykį, skruostais nubėgo dar kelios ašaros. Bet nebe baimės ašaros, o skausmo, liūdesio ir gailesčio mamai, ašaros. Nusibraukiau ranka jas ir nusimetusi nuo kūno likusius drabužius, užsukau kraną. Įmečiau vonios bombą ir įlipau į vonią.
####
Kas skaitėt mano praeitą istoriją, turbūt pastebėjot, kad jos visiškai skirtingos. Anoje buvo daug, daug, netgi per daug romantikos, nuo ko vertė vemti, o šitoje atvirkščiai, šioje daugiau veiksmo, žiaurumų ir pan. Tikiuosi tai geriau? :D
Ačiū Jums ir Iki rytojaus!
Myl ;)**
VOCÊ ESTÁ LENDO
"And bad boys can change"// Lithuanian // BAIGTA
Ficção Adolescente„Retai būna tikra meilė, bet tikra draugystė būna dar rečiau." - F. de Larošfuko. Mergina, grįžusi iš stovyklos, vis prisimena apie vaikiną, kurį susitiko ten. Tik ar lems likimas susitikti jiems dar kart? Ar jie bus tik draugai ar kažkas daugiau? K...
