"And bad boys can change"// Lithuanian // BAIGTA

37 Dalis

PO 6 MĖNESIŲ

Tyler P.O.V

-Sūneli!- suriko mama, vos man įžengus pro seniai matytų namų duris.

-Labas mama,- sumurmėjau lyg nepasitenkinęs, nors esu beprotiškai jos pasiilgęs.

Mama apsikabino greit mane.

-Pagaliau Tu sugrįžai,- ji ištarė, o aš suspaudžiau ją glėbyje.

-Sveikas, sūnau,- vyrišku balsu ištarė tėtis, apsikabinęs patapšnojo ranka man nugarą, aš jam.

-Kur Luke?- paklausiau apsidairęs namuose.

-Su mergina,- pasakė mama besišypsodama.

-Mergina?- patikslinamai paklausiau ir nusišypsojau,- Nuo kada jis turi merginą?- nusijuokiau, bet tuoj pat surimtėjau pagalvojęs apie Felicia.

Juk Luke, ją buvo įsimylėjęs iki ausų. Shit... Jei jie dabar kartu, o jis man to nesakė, Feli tikrai tuomet nebebus mano...

-Po paskutinio apsilankymo pas Tave, Luke po kelių dienų supažindino mums ją,- papasakojo mama šypsodamasi.

-Aš noriu valgyt, gali, mama, padaryt. Aš tuoj grįšiu,- pasakiau ir pastūmėjęs lagaminus prie sienos jau ruošiausi eiti pro duris.

-Tu ką tik grįžai,- griežtu balsu pasakė,- Nejaugi ir vėl viskas iš naujo prasidės? Dar nepasimokei?- jis piktai dėbsojo į mane.

-Ne, ne, ne, tai ne su tuo susiję. Bet aš žūtbūt turiu kai kur nueiti, aš greit grįšiu,- leptelėjau ir išlėkiau pro duris.

Vasario mėnesio šaltukas, tirpdė nosį ir žandus, todėl stengiausi judėti kuo greičiau.

****

Pabildenau į Felicijos namų duris. Atvėrė duris graži, perkopusi trečią dešimtį, moteris. Bet jos veidą nepuošė šypsena, ji atrodė pervargusi, o akiduobės buvo patamsėjusios. Supratau, kad tai Felicijos mama.

-Laba diena,- stengiausi pasisveikinti mandagiai,- atvykau pas Jūsų dukrą, aš jos draugas.

-Sveikas, užeik. Ji viršuje, durys po kaire puse,- pasakė moteris ir nusiavęs batus užlipau laiptais.

Atvėriau kairės pusės duris ir įėjau. Išvydau prie stalo sėdinčią merginą, ji buvo nusisukusi. Karameliniai ilgi plaukai buvo netvarkingai sugulę ant jos nugaros.

-Persidažei plaukus?- paklausiau su šypsena ir maniau, kad tikrai mano balsas ją išgąsdins. 

Ji greit atsisuko į mane ir ten išvydau merginą, visiškai nepanašią į Feli.

-Kas Tu toks?- nesupratusi, gražių veido bruožų, mergina paklausė.

-A-a-aš...- sutrūkčiojo balsas,- O kas Tu tokia?

-Šiaip, Tu mano namuose, tai prašau ir atsakyti į mano klausimą...- ji pakilo nuo kėdės.

-Aš Tyler...- pasakiau.

-Tu?! Tu tas debilas?! Tu tas išsigimėlis?! Kuris nužudė mano seserį?!- ji pradėjo rėkti, o jos akyse pradėjo kauptis ašaros.

-Nužudė?- nesupratau apie ką ji kalbėjo.

Ji artėjo link manęs staigiais judesiais. Aš pradėjau trauktis. Pasimečiau, nebežinojau kur dėtis, ką sakyti. 

-Dink! Dink iš čia! Arba Tavęs lauks žiauresnė mirtis, nei jos!- ji rėkė ant manęs, o ašaros byrėjo jos rausvais skruostais.

Atidariau jos kambario duris. Ir greit išbėgau iš jos kambario, nulipęs laiptais, išvydau tą pačią moterį, kuri buvo persigandusi ir jau ruošėsi lipti į vršų.

-Ar viskas gerai?- ji paklausė.

Nieko neatsakęs, apsimoviau batus ir dingau iš tų namų. 

Kas čia įvyko? Felicia žuvus? Ir aš kaltas dėl to? Ką ji turėjo omenyje, kad manęs lauks žiauresnė mirtis, nei jos?  Kodėl ji užsipuolė mane? Galbūt tai ne Felicijos namai? Ne, ne, tai jos, aš buvau juk čia porą kartų...

Luke P.O.V

-Iki, meškiuk,- pasakiau ir pabučiavau ją ilgu bučiniu, -Rytoj, pasiimsiu Tave iš namų,- šyptelėjau ir pabučiavau jai į kaktą.

-Gerai, labai lauksiu, mažiuk,- ji nusišypsojo putliomis ir rausvos spalvos lūpomis.

-Myliu,- pasakiau ir atsisėdau ant motociklo.

-Aš Tave taip pat!- suriko ir nuėjo iki savo namų durų.

Pamojavau ir išvažiavau.

****

-Aš namie!- surikau ir nusivilkęs savo žieminę striukę ir batus nuslinkau į virtuvę.

Išvydau Tyler, kuris kišo į burną keptos vištienos gabaliukus. 

-Tyler?- paklausiau nustebęs,- Tu jau namie?- nusišypsojau.

Jis atsisuko į mane ir persigandusiai nusišypsojo. Atsistojęs priėjo prie manęs, vyriškai apsikabinome ir Tyler sušnabždėjo:

-Daug ką turėsi papasakoti.

-Tai Tu irgi ne ką mažiau,- nusijuokiau, o jis tik atsitraukęs pažiūrėjo rimtu žvilgsniu.

Tyler atsisėdo prie stalo ir toliau kimšo vištieną su salotomis.

-Lauksiu Tavęs savo kambaryje. Rimtam pokalbiui...- sumurmėjau ir nužingsniavau į kambarį.

****

-Felicia? Kur ji?- paklausė Tyler vos įžengęs pro kambario duris.

-Tu... Tu nežinai?- nustebęs paklausiau ir tuoj pat mano nuotaika pasikeitė, kai prisiminiau tą mielą ir kaprizingą merginą.

-Ko?- stovėjo prie durų ir jo akyse mačiau baimę ar kažkokį kitą neigiamą jausmą.

-Aš... Aš... Užjaučiu...-mikčiojau.

-Sakyk,- paliepė jis.

-Atleisk, bet Felicia mirė...

-Ji nemelavo... sumurmėjo.

-Ką?

-Ji sakė, kad aš kaltas...- jis nulenkęs galvą kalbėjo.

-Tyler?

-Aš kaltas...- pakėlė galvą,- Kaip ji žuvo?

Gerklėje sukilo gumulas, kuris trukdė sudėlioti tinkamai sakinius, bet vis dėl to bandžiau:

-Luke, aš dėl to Tavęs nekenčiu, bet to negaliu ilgai daryti... Vis dėl to Tu mano brolis...

Norėjau ant jo rėkti, tai nepateisinama ką jis padarė. Jis psichologiškai nužudė žmogų. Norėjau, kad jis kentėtų, bet negalėjau. Laikui bėgant aš jam atleidau.

-Tu ją nužudei... Tu ją nužudei, parašydamas jai tą žinutę... Ji nukrito nuo motociklo, ji mirė dėl Tavęs. Dėl Tavo žinutės,-  kalbėjau su pykčiu ir liūdėsiu,- Tu niekšas... Aš norėčiau...- nepabaigiau sakinio, bet galvoje nuskambėjo "Norėčiau, kad Tu kentėtum kaip ji".

Tyler po mano žodžių užsiėmė už galvos ir kartojo "Aš kaltas", "Aš kaltas"... Palikau jį kambaryje, kankintis su sąžinės graužatimi.

####

Taigi, prisiverčiau save toliau parašyti dalį, kurioje paaiškėjo, kad vis dėl to Felicia mirė :((( Žinau, liūdna, bet... bet taip jau yra...

Nors ir kaip nekenčiu tragiškų pabaigų, bet vis dėl to pati tokią parašiau... Dėl ko negiriu savęs...

Žodžiu, myliu Jus ;** Už palaikymą! ♥
P.S. bus dar viena arba dvi dalys 😊