Ilgiuosi tavęs...

1

„Aria,

Nuo paskutinio mūsų susirašinėjimo praėjo daugokai laiko. Sakei, kad tau mokykloje sekasi, tai - nuostabu. Visada tau kartoju, kad jei nori ką nors pasiekti, tai reikia iš pradžių padirbėti pačiai daug. Juk ir man taip buvo su kavine.

Mieloji, siūlau atvažiuoti pas mane vasaros atostogų, užsidirbti pinigų ar gerai praleisti laiką. Jeigu tau šis pasiūlymas patinka, atsakyk kuo greičiau. Žinoma jei tau čia labai patiks ir norėsi galėsi likti visiems metams ir pabaigti mokyklą.

Su nuoširdžiausiais linkėjimais tavo teta Elija."

Gavusi tokį trumpą laiškelį, kai praeiti būdavo keli lapai, susimąstau dėl tetos pasiūlymo. Apsigyventi vasarą San Franciske? Kas gi to nenorėtų?! Esu jau pakankamai suaugusi, kad galėčiau keliauti viena ir nereikia, kad kažkas lydėtų. Taip, žinoma keliausiu!

Ach, kaip aš galėjau užmiršti, mama manęs tikrai neišleis. Nebent... Pakalbėsiu su tėčiu ir jį įtikinsiu dėl išleidimo, o juk jis sugeba viską, tad sugebės įtikinti mamą. Kuo puikiausiai atsimenu kaip brolis grįžo namo paryčiais ir mama dėl to užpyko, bet tėtis tik pasakė, kad jis taip pat buvo toks tai nereikia iš jo sūnaus prašyti ko nors priešingo.

Staigiai šoku iš lovos ir bildėdama laiptais nusileidžiu žemyn. Klupdama nubėgu iki virtuvės ir sustoju. Ten prie viryklės į mano pusę atsukusi nugarą su šviesių plaukų kuoduku stovi mama, kuri, man tik įžengus į virtuvę, atsisuka, o tėtis sėdi prie stalo ir skaito laikraštį, kartais su rankas persibraukdamas pradėjusius žilti plaukus.

-Kiek kartų reikės kartoti, kad laiptais turi lipti kaip žmogus, o ne juos laužydama,- pilnu nepasitenkinimo žvilgsniu žiūrinti į mane paklausia, bet nelaukia atsakymo ir nusisuka vėl į viryklę.

-Taip, mama, žinau,- pavarčiusi akis pasakau. Nesureikšminu mamos žodžiu, patraukiu prie tėčio ir atsisėdu šalia.- Tėti?!- kreipiuosi į jį ir palaukiu kol jis nuleis laikraštį tada vėl prabylu.- Ar leistum man keliauti pas Elija? Ji mane ten kviečia vasarai, o jeigu norėsiu ir visiems metams.

Baigusi šnekėti šiek tiek susigūžiu ir į jį žiūriu vilties kupinu žvilgsniu, nes jei jam tai nepatiks aš galiu tai užmiršti. Išgirtu kaip man už nugaros nukrenta šaukštas ir dabar jau žinau, kad tikrai reikia pasiruošti tam, kas artėja, juk dėl ko klausiau tėčio yra tai, kad mama manęs ten ir neišleistų.

-Jokiu būdu ir, kad daugiau niekada apie tai negirdėčiau,- visa perpykusi ir paraudonavusi mama apėjusi aplink stalą sustoja priešais mane ir tėtį.

-Kodėl kiekvieną kartą kai aš tik užsimenu apie tetos pasiūlymą vasarai tu nusuki kalbą arba uždraudi ten važiuoti, ar net prabilti apie tai? Gal leisi nors paskutinę vasarą kai dar esu mokinė ten nuskristi?- kaip ir anksčiau dėl buvusių kelių tetos pasiūlymų, apie vasaros atostogas pas ją, vėl ginčijuosi su mama. Žinoma šitas pasiūlymas yra kitos, nes ji niekada nesiūlė man ten pasilikti metams, bet kas iš to, mamai tai visiškai nerūpi, kad galės pagyventi be manęs metus, nors ir aš pati nelabai noriu, kad ji siųstu mane ten metams, nes reikės pratintis prie naujų mokytojų ir dar paskutiniuosius mokslo metus. Neištverčiau.

Teta visada su manimi gerai sutardavo, esame tarsi geriausios draugės, ir tai nepasikeitė net po jos išvykimo, kuris buvo panašiai prieš dešimt metų, o mama man neleidžia aplankyti Elijos nuo pat tada. Visą vasarą pyksta dėl to, kad niekuo neužsiimu, o kai paklausiu apie kelione į Ameriką, nesutinka.

-Aria, aš jau daug kartų minėjau, kad tu ten nekeliausi jeigu negausi jokios patirties ir naudos savo ateičiai,- kuo ramiausiai atsako mama.

-Galėsiu padėti tetai tvarkytis jos kavinėje ir galėsiu susirasti kokį nors būrelį susijusi su menu ar fotografija. Galiu pasižiūrėti internete kokios ten yra mokyklos, gal rasiu kas man patinka, arba vasarinę veiklą, kuri man tiks, nereikės jums už ją mokėti, aš susimokėsiu.

-Mieloji, nesuprantu kodėl tu jos neleidi, Aria turėtų ten kuo puikiausiai susitvarkyti,- žiūrėdamas į mamą pasako tėtis. Ačiū, mintyse sudedu rankas kaip maldai, kad tik mama jo paklausytų.

-Ne, aš vis tiek nesutinku. Ji niekur nekeliaus,- mama nebe taip griežtai atsako. Ji pati žino, kad greitai nusileis, ji niekada nesugeba paprieštarauti tėčiui.

-O ir šiaip, manau mes galim padaryti kaip siūlo tavo sesuo, kad jei jai ten patiks ji galės pasilikti ir pabaigti paskutinius mokslo metus ten,- ramiai pasako, tikriausiai, bandydamas rasti kompromisą.

-A, gal dėl šito reiktu tartis su manimi?,- dabar aš jau irgi įsikišau į šį pokalbį, nes vasarą dar suprantu ten pabūti kai visi mano draugai išvažiavę, bet visus mokslo metus, nenoriu, taikytis prie naujos aplinkos ir dar ruoštis egzaminams, negi jei nesupranta, kad gali pakenti, išsiųsdami mane visiems mokslo metams ir dar atskiria nuo draugų, su kuriais esu suplanavusi daug ką nuveikti.

-Pagalvok, mieloji, ji išmoks gyventi šiek tiek savarankiškai, nes netikiu, kad už „ačiū" ji pati norės ten gyventi. O Elija yra mums sakiusi, kad netoli jos namų yra mokyklą, kuria Aria galėtų pabaigti,- pasižiūrėjusi į mamą matau, kad ji apie tai visai rimtai galvoja, kai tėtis jai viską priminė, bet nekreipia dėmesio į tai ką aš ką tik pasakiau.

-Manau, tai būtu puiku, išmoktum atsakingumo. Tačiau tave, tikriausiai, reikėtų išsiųsti visiems metams, nes taip bus geriau ir tau ir mums,- net nepaklaususi mano nuomonės mama nusprendžia.

Tėtis ją įkalbėjo per ne lyg gerai, o jeigu man ten nepatiks...

-Ką aš manau apie kelionę nėra svarbu? Jei man ten visiškai nepatiks?- žiūrėdama į juos abu, klausiu. Prašau pasakyk, kad galiu tik vasarai aš tikrai nenoriu ten skristi metams...

-Dukra, aš čia jau nieko nebegaliu padėti,- su gailia mina tėtis žiūri sakydamas šiuos žodžius, kurie priverčia mane rinktis ar važiuoti visiems metams, ar pasilikti čia, ir praleisti tokią galimybę.- Pagalvok, ar nori, ir jei nori, susitaikyk, kad skirsi ten metams, o jei nesutinki, pasiliksi čia,- su apgailestaujančia šypsena pasako.

Nieko nesakiusi pakylu ir patraukiu į savo kambarį pamąstyti kas man būtų geriau. Ar likti čia, ar keliauti metams į San Franciską?

Atsiradusi savo kambaryje įsijungiu grotuvą, iš kurio pasklinda Niall Horan dainos, pasiimu į rankas paletę su dažais ir teptuką, patraukiu prie piešinio, kuris yra pagal vieną mano nuotrauką, kur matosi Tauerio tiltas ir už jo modernusis Londonas.

***

-Vaikai leidžiamės valgyti,- išgirstu kaip mama sušunka ir po keliu sekundžių mano brolio kambario durys užsitrenkia ir jis nuskuodžia šokinėdamas per laiptus žemyn.

Atsitraukiu nuo darbo, jį apžvelgdama ir galvodama ar tikrai gerai pasirinkau. Apžiūriu savo treningus ar jie nėra kur nors išsitepę, ramiai nusileidžiu laiptais. Atėjusi į virtuvę randu vyresnįjį brolį jau valganti ir, žinoma, dėl jo tokio lipimo laiptais, nieko negirdėjau, juk jam galima, o aš esu mergina ir turiu elgtis gražiai. Gyliai įkvepiu dėl tokios diskriminacijos, net namuose, bet nieko nesakiusi atsisėdu į savo vietą ir pradedu valgyti klausydama kas gero nutiko šeimos nariams šiandieną.

-Aria, ar nusprendei ką darysi dėl pakvietimo?- pasižiūrėjusi į mane paklausia mama. Ji jau atlėgusi ir susitaikiusi su tuo, kad aš galiu greitai išvykti. Man net nespėjus prasižioti brolis staigiai pakelia galvą ir paklausia:

-Kokio pakvietimo?

Nekreipdama dėmesio į jį atsisuku į mamą.

-Taip, nusprendžiau. Sutinku ten keliauti metams,- vis dar galvoju ar tikrai gerai pasirinkau ir ar nereikės nusivilti, bet juk tokia proga gali pasitaikyti tik kartą gyvenime, tikriausiai, todėl ir pasirinkau sutikti su tėvų pasiūlymu.

-Kur? Gal kas nors teiksis man atsakyti?- nesusigaudydamas, kas čia vyksta, Dilonas šokinėja nuo vieno prie kito žvilgsniu.

-Keliauju į San Franciską, pas Eliją,- man pasakius jis sustingsta ir nustebusiomis akimis žiūri į mane ir tėvus.