Ilgiuosi tavęs...

2

Visą savaitę ruošiausi išvažiavimui, žiūrėjau ką galėčiau įsidėti. Susikroviau beveik visus savo rūbus ir dar kelis man ten tikrai praversiančius daiktus, su kuriais net čia nesiskiriu. Kai dar kartą peržiūrėjau paliktus daiktus įsitikinau, kad jų tikrai man nereikės ateinančias metais, o jei ir prireiks arba įsigysiu, arba paprašysiu, kad atsiųstu.

Sustojus automobiliui prie oro uosto susivokiau, kad jei įsėsiu, kelio atgal nebebus. Persvarsčiusi visus pliusus ir minusus ir supratusi, kad tikrai ten noriu, gyliai įkvėpiau ir patraukiu į vidų, o paskui mane seka tėvai su broliu iki vartų.

Išgirdę, kad atidaromi mano lėktuvo vartai atsistojame iš savo vietų, atsisveikiname ir prižadame, kad kai tik gausime progą susiskambinsime.

Perėjusi visas patikras ir pralaukus gerą valandą laukiamajame, pagaliau atsisėdusi į savo vietą lėktuve, šalia manęs atsisėda vaikas su motina, bet į juos nekreipiu dėmesio, o užsidedu ausines ir kai tik lėktuvas pakyla įsijungiau muziką. Iš šalia, ant žemės, pastatytos kuprinės išsitraukiu piešinių segtuvą.

Kiekvieną kartą, kur nors keliaujant, šiame segtuve atsiranda kažkas naujo: tai žmonių minios, praeiviu portretai, kuriuos nupiešiu, kol sėdžiu kokioje nors vietinėje kavinėje, koks nors pastatas, ar tiesiog mano vaizduotės sukurtas paveikslas. Dažniausiai piešiu kažką linksmo ar susijusio su architektūra, kas man atrodo prasminga. Niekada nesu piešusi kai man liepia nupiešti, o aš neturiu minčių. Dailės mokytoja tai suprato per pirmas pamokas, tikriausiai, dėl to su ja taip susibendravau.

Pradėjusi piešti paskęstu mintyse. Taip pat, tai atsitinka, kai klausausi muzikos. Dažnai pradėjus šnekėtis apie muziką žmonės manęs klausia mėgstamo atlikėjo, bet aš tokio neturiu. Klausausi muzikos, kuri tuo metu atspindi manyje vyraujančias emocijas, todėl mano kambaryje ir grojaraštyje galima rasti įvairiausių atlikėjų.

Užsigalvoju apie tai, kas laukia manęs ateinančiais metais: ar sugebėsiu ten išgyventi. Kai gavau tokį pasiūlymą net negalvojau, kad jau ten keliaujant gali būti taip sunku suprasti ko aš iš tiesų trokštu, bet tai tikriausiai yra gerai, kad aš ieškau savo pašaukimo pasaulyje.

Nuvijusi mintis šalin pastebiu, kad pradėjau piešti besišypsančio, mažo berniuko veidą. Įsižiūrėjusi geriau, pastebėjau, kad jau esu kažkur mačiusi jį, bet pabandžius pagauti prisiminimą jis man išsprūsta ir niekaip jo jau nebegaliu atrast. Tarsi mano pasąmonė norėtu mane nuo kažko apsaugoti.

Bandau piešti toliau bet suprantu, kad nepavyks.

-Gražiai nupiešei.

Išsitraukiu ausines ir pasižiūriu į vaiką sėdinti šalia manęs. Jis kokių trijų keturių metų ir gražiai šypsosi.

-Ačiū, kuo tu vardu?

-Tomas, o tu?- žiūri į mane ryškiai žydromis akimis ir toks jo žvilgsnis priverčia mane nusišypsoti jam atgal.

-Aria, norėtum pasižiūrėti mano piešinius?- niekada nesu jų rodžiusi kažkam, bet Tomui noriu padaryti išimti. Jis palinksi galvą ir aš jam paduodu savo segtuvą. Matau kaip jam verčiant nuo pradžios akys plečiasi, tik nesuprantu dėl ko. Atvertęs, kur piešiau šiandien, jis sustoja ir įsižiūri.

-Jis labai pa...

-Tomai, kiek kartų sakiau nekalbinti su nepažįstamais,- šalia sėdėjusi jo mama nutraukia sakinį.

-Jis man netrukdo,- bet tai nepadeda ir jo mama su juo pasikeičia vietomis ir mano sąsiuvinis lieka atverstas ties pieštu vaiko veidu. Supratusi, kad segtuvo man nebereikės įsidedu jį atgal į kuprinę ir vėl įsidedu ausines. Iš kart išgirstu „When you're gone" pagalvoju apie tai, kad ją turėčiau perjungti, bet susilaikau, man kažkas neleidžia jos perjungti, nors ir kaip seniai jos nebesiklausiau. Kai ši daina baigiasi peržiūriu visus savo turimus grojaraščius ir įjungiu vieną iš jų. Vos tik išgirstu pirmos dainos akordus nusisukau į langą ir pradedu galvoti apie šį tėvų sprendimą. Žinau, tikriausiai dažnai užnervindavau tėvus kartu su broliu, ką nors iškrėsdama. Kiekvieną kartą kai su juo ką nors prisidirbdavome aš išsisukdavau, o jis likdavo nukentėjusysis. Pradėjusi galvoti apie Diloną prisimenu kaip jis, kai buvau maža, žaisdavo su manimi, arba tą kartą, kai su juo išgąsdinome tėvus, arba linksmi piknikai, kai atsiguldavome ant žolės ir debesyse bandydavome įžvelgti formas.

Dabar pasižiūrėjusi į debesis matau tarsi lekiančius arklius. Žiūrint į juos supranti ką reiškia būti laisvai. Bet kai atsimini, kad debesis, kaip cukraus vata greitai dingsta, taip dingsta ir mano svajonės apie laisvę, kaip ir arkliai, kurie iš gražaus raudonumo, po truputi tamsėjo ir greitai saulė dingo, o už lango matosi tik tamsuma. Užsitraukiu užuolaidėlę ir patogiai atsisėdusi užmerkiu akis, vis dar girdėdama iš ausinių sklindančia muziką.

Išgirstu ausyse skambant melodiją, tad pramerkiu akis ir sustabdau muziką. Pasitrinu akis, pakeliu ranką prie aklo ir su pirštais užčiuopiu kryželį.

Niekaip negaliu prisiminti iš kur jį gavau. Jį nešioju jau labai ilgai. Kiekvieną dieną jis puošia mano kaklą ir žinau tik tiek, kad jį turiu jau nuo vaikystės. Tėvų niekada nebandžiau klausti apie jį. Esu įpratusi kryželį liesti, kai esu pasimetusi arba sutrikusi dėl savo apsirinkimo. Visada kai liečiu kryželį nurimstu ir suprantu, kad tai kas atsitiko yra vienas iš mano gyvenimo posūkių į geresnę ateitį arba į nuotykius.

***

Vos tik lėktuvas nusileidžia ir stiuardesė praneša, kad jau galima lipti, užsimetu ant peties kuprinę ir patraukiu link išėjimo.

Perėjusi visus patikrinimus, kurie buvo reikalingi, nueinu iki bagažo atsiėmimo punkto, palaukiu kol pasirodys mano lagaminai ir juos pasiėmusi patraukiu link išėjimo. Šalia išėjimo, tarp kitų laukiančių žmonių, pamatau tetą. Kartu su savimi vilkdama lagaminus pribėgu prie tetos, paleidžiu lagaminų rankenas ir apsikabinu Eliją.

-Kaip tu užaugai,- mums atsitraukus, bet nepaleidus vienai kitos iš rankų pasako teta.

-Na... taip, bet nieko iš tavęs negirdėjau apie asmeninį gyvenimą,- nerimtai papriekaištauju, nors mes ir skiriamės trylika metų, bet kiek laiko bendrauju su ja laiškai ir per Skype niekada nepajaučiau mūsų amžiaus skirtumo. Pasiėmusi lagaminus kartu su ja patraukiu iš vėsaus oro uosto vidaus į karštą, Kalifornijos klimatą.

Nuėjusios iki automobilių stovėjimo aikštelės sukrauname mano daiktus į bagažinę ir atsisėdame iš karto įjungdamos kondicionierių.

-Kaip sekasi kavinėje?- išvažiavus iš aikštelės paklausiu tetos, o fone skamba per radiją grojanti muzika.

-Taip, kitąmet verslą žadu išplėsti, nes jau labai daug žmonių renkasi iš ryto, o jei mano kepykla būtų dar keliose vietose pelnas dar padidėtu.

-Juk tai nuostabu,- atsisukusi į tetą su šypsena pasakau.- Gal galėčiau aš padėti ten rytais iki pietų, arba kokiu kitu laiku?

-Žinoma, galėsi padėti piko metu ir mes galėsime tave įdarbinti kaip tikrą darbuotoją.

-Nežinau, gal tiesiog pabandyti man reikia vieną savaitę.

-Sutinku,- man tai pasakius nieko daugiau nebekalbame, o tik tai klausomės per radiją grojančios muzikos.

Privažiavus miesto ženklą laukiu kol išvysiu jį- San Franciską.

Besidairydama kai įvažiuoju į miestą užmirštu baimę ir keistą jausmą, kurį jaučiau žiūrėdama į kelią, žaviuosi miestu ir tuo, kaip jis beveik nieko nesiskiria nuo Londono.

Elijai įsukus į vieną iš keliukų ir pradėjus juo leistis suprantu, kad važiuojam į požeminį garažą. Pažvelgusi į daugiabutį, kol dar galiu, į kurį mes važiuojame, pastebiu, kad jis yra modernus ir su daug aukštų.

-Na ką. Sveika atvykusi į naujuosius namus.