Ilgiuosi tavęs...

27

Vis dar mieguista sėdžiu automobilyje, prie kurio vairo sėdi Aronas ir gurkšnoja kavą. Tomas, susiraitęs kėdutėje, miegą ir dar taip pat laiko apkabinęs pliušinį žaislą, Žaibą McQueen'ą.

Nors išvažiavome anksti, bet važiuojančių jau pilna ir matosi skirtingų valstijų numeriai. Važiuojame kaip ir tada, kai Aronas vežėsi mane pasižiūrėti į miestą iš toli. Pavažiavus beveik pusę kelio užvažiuojame ant tilto.

Matosi kylanti saulė ir kaip jos spinduliai skverbiasi pro debesis, jie nudažo dangų šviesiomis oranžinės spalvos ir jos atspalviais, bet šis grožis greitai dingsta ir saulė iškilusi aukščiau už namus ir kalnus patvieskia į akis, sunaikindama savo sukurta grožį.

Nusisuku nuo to, atsilošiu ir užmerkiu akis. Neturiu nei noro, nei reikšmės kalbėti. Visą vakarą ruošiausi šiai išvykai ir nemiegojau iki kokios antros nakties, nes negalėjau patikėti, kad važiuoju į Los Andželą.

Iš laimės tirtėjau kaip medžio lapas paputus vėjui. Džiaugiausi daug labiau nei keliaudama pas tetą. Su mama pakalbėjau apie viską ką veikiu ir papasakojau ką žadu daryti toliau. Ji labai džiaugėsi, kad man taip sekasi, bet iš jos balso supratau, kad ji kažką nutyli ir man nesako. Nelabai tai sureikšminau, nes man svarbiausia buvo kelionė.

Sėdžiu užsimerkusi ir pro automobilio langus prasiskverbiantis saulės spinduliai šildo mano odą. Fone gaudžia kitų automobilių varikliai ir kartais sušvilpia vėjas, kai kas nors greitai pralekia pro šalį. Arono gurkšnojimas ir tylus Tomo kvėpavimas mane migdo ir net nepajaučiu kaip pasineriu į miego karalystę ir joje paskęstu.

***

Pramerkusi akis jau girdžiu grojančia muziką ir tyliai gale niūniuojanti Tomą ir kartais sušunkanti mus pralenkiančios mašinos numerio valstiją. Nusižiovauju ir pasitrinu akis. Tomas pamatęs, kad aš pabudau pasisveikina ir vėl susitelkia ties numeriais ir muzika, Aronas tik ištiesia man buteliuką vandens, kurį paėmusi iš karto atsigeriu.

-Ar dar toli liko?- paklausiu, nes aplink mus matau tik tai automagistralę ir daugiau nieko tik tai taip pat važiuojančius automobilius ir laukus.

-Nuvažiavom dar tik puse kelio, bet vis tiek greitai pasieksime ir iš pradžių važiuosime kai kur kitur, o ne į pradinę vietą, kur norėjau tave nusivežti.

Nieko nesakau, tik prisidedu prie Tomo ir dabar jau kartu sakome kas mus aplenkia, arba ką mes. Matau kaip kartais Arono veidas dėl to susiraukia, bet jis nieko nesako, tikriausiai dėl to, kad nesugadintu mūsų linksmybių.

Tomui tai greitai atsibosta ir jis pradeda žaisti su pliušiniu žaislu, o aš nusisuku nuo jo ir susitelkiu į kelia, bet tai daryti man nepatinka, todėl atsilenkiu veidrodėlį, su pirštais peršukuoju plaukus, nes šepetys nukištas į tašę, kuri yra bagažinėje, o priekyje yra tik tai kuprinė su pinigine ir fotoaparatu. Perskiriu plaukus į dvi dalis, prieš tai ištraukdama iš pinigines dvi gumytes ir užsidėdama jas ant rankos. Suėmusi į rankas vieną pusę pradedu pinti kasytę.

Susipynusi abidvi pasižiūriu į veidrodėlį ar viskas gerai ir padedu rankas ant kojų, o ant vienos matosi gražus laibo stiebo nuvinguriavimas, kurio kai kuriose vietose yra pražydusios gėlės, o pats galas gražiai sukuria neužbaigtos minties įvaizdį. Norėjosi pabandyti kažką naujo, tad eidama nuo jūros užsukau į dailės reikmenų parduotuvę ir gavau ten tatuiruočių dažų su kuriasi tą patį vakarą iš karto nusipiešiau tatuiruotę.

-Aš noriu valgyti,- pasigirsta iš galo Tomo reikalaujantis prašymas ir matau kaip Aronas susinervina daug labiau nei tada, kai sakėme numerius.

-Pavalgiai namuose, o dabar dar liko ne toli važiuoti, tad kai tik galėsim sustosim ir kur nors pavalgysim, nes aš irgi to noriu,- pasako pasistengdamas nuskambėti kuo maloniau. Pasižiūriu į Tomą ir nusišypsau jam, o jis man.