Ilgiuosi tavęs...

11

Vos tik sustojame aš nulipu ir pasisuku į miesto pusę, nes dabar yra daug labiau sutemę, pamatau tą miestą, kurį visada galima matyti nuotraukose. Viskas atrodo taip nuostabiai ir aš nenoriu to keisti, tai yra tai, ką aš labiausiai mėgstu.

Paprastoje vietoje gali išvysti nuostabius dalykus. Ši vieta tokia ir yra. Viskas atrodo užburiančiai, kad aš net negaliu patikėti jog ši vieta iš tiesų yra reali.

Pasisukusi žadu padėkoti Aronui už tai, kad jis čia mane atsivežė ir pamatau, kad jis pastatė motociklą kelkraštyje, o pats pasiėmęs pledą pasiklojo ant žolės ir atsisėdo žvelgdamas į miestą.

-Tai ar ateisi sėsti šalia manęs? O gal tu mėgsti stovėti?- ramiai, dabar jau atsigulęs paklausia Aronas. Prieinu prie jo ir atsisėdu, gultis nesinori. Žiūrėdama į miestą galvoju, kas slypi už kiekvienos švieselės, kokia istorija, kokie žmonės ir dar tai ką jie patys slepia. Niekada nesutiktum žmogaus, kuris turi paslaptį, kurios niekada neatskleis, arba atskleis tik labai artimam. Tai tikriausiai ir yra vienintelis dalykas kurio mes niekada negalime žinoti apie žmogų jo praeitis.

-Apie ką taip susimąstei?- išgirdusi balsą pasuku galvą ir matau kaip Aronas žiūrį į mane susidomėjęs.

-Apie miesto šviesas, ką jos slepia...- pasakau nutildama, nes suprantu, kad tai kitam žmogui iš tiesų gali skambėti labai keistai.

-Nereikia slėpti savo minčių, aš suprantu, ką tu nori pasakyti. Aš kartais tą patį galvoju, nes juk visi mes turime kokių nors paslapčių ir už kažko tai slepiame. Žinoma, kartais apie tai nepagalvoju tiesiog žiūriu ir grožiuosi vaizdu, bet ši vieta mano yra mėgstamiausia apmąstymams, nes labai retai gali būti sutrukdytas.

-O kodėl tu mane čia pasikvietei arba kaip galėtum paaiškinti savo elgesys prie draugų?

-Ar būtina buvo paklausti?- giliai atsidūsta ir pakyla iš gulimos pozicijos ir pradeda žvelgti į tolį.- Supratau, turiu tau paaiškinti savo elgesį. Prie draugų man kažkodėl kilo noras elgtis taip, aš žinau, kad niekada taip nesielgiau prie jų, bet man dėl kažko kilo noras taip elgtis. Neklausk manęs kodėl aš ir pats nežinau. O čia atsivežiau nes norėjosi pabūti su kažkuo kas atrodo panašus į mane.

-Aš tau atrodau panaši į tave?- nieko nesupratusi paklausiu jo.

-Žinoma, juk abudu esame meniškos sielos. Žinau, aš to nelabai atskleidžiu, gal tau kažkada tai parodysiu, bet tikrai ne dabar.

Jis nusisuka nuo manęs į miesto pusę ir pradeda stebėti aplinką aš nesusilaikiusi paimu fotoaparatą ir jį nufotografuoju. Jis nepastebi, kad tai padarau ir vėl atsisuka į mane. Išsitraukia savo telefoną ir paleidžia muziką. Gamtos tylą užpildo muzika ir labai retai pravažiuojančiu mašinų garsai. Atsigulusi ant nugaros pasižiūriu į dangų ir pamatau žvaigždes. Niekada nemokėjau atskirti žvaigždynų, galėdavau atsakyti tiktai kur yra Didieji Grįžulo ratai, kiti man būdavo tiesiog žvaigždės.

-Atsimenu, kaip mokytoja pasakė, kad žvaigždės gyvena ilgai, ilgiau nei žmonės, ir, kad žmonės, kurie stebi jų gyvenimą, stebi jį etapais, nežiūri nuo pradžios iki galo, nes mums, tai yra neįmanoma, tik jos gali matyti mūsų gyvenimą nuo pradžios iki galo. Aš manau, kad tai yra gerai, su žvaigždėmis, bet viską ką galime stebėti nuo pradžios iki galo verta pamatyti, kaip drugelį: jis iš vikšro pavirsta nuostabiu skraidūnų, kuris gyveną tik vieną dieną,- atsisėdusi iš viršaus pasižiūriu į Aroną, negi jis tikrai galėjo tai pasakyti?

-Turėjau gerą mokytoja ji visas pamokas paversdavo paprasčiausiu pasisėdėjimu su nuostabiais faktais. Aš noriu apie tave sužinoti daugiau,- jis staigiai tai pasako ir atsisėda ir mes vos nesusitrenkėme kaktomis.- Kokia tavo mėgstamiausia daina?

-Man labiausiai patinka Avril Lavinge daina „When you're gone". O tavo?

-Nežinau, dažniausiai klausausi įvairios muzikos, bet dabar gal man labiausiai patiktu Louis Tomlinson „Back to you".

-Juokauji?- nebesusivaldžiusi pradedu juoktis ir žinau, kad tai yra blogai, bet negaliu sustoti.

-Žinai aš irgi norėjau juoktis kai tu pasakei savo daina, nes ji sena, bet nesijuokiau, o tu šitaip su manim,- atsistojęs nuo pledo ir pasitraukęs nuo manęs pasako Aronas.

-Ei, neik niekur, aš nenorėjau, tikrai, galėsi mane supažindinti su šiuolaikine muzika, nes aš jos retai klausausi.

-Nebesigraužk dėl to ir pasiėmus fotoaparatą ateik čia kaip tik tinkamas metas daryti nuotraukas,- tai pasakęs jis patraukia prie turėklų ir sustoja žiūrėdamas į vaizdą, neištvėrusi padarau dar kelias jo nuotraukas ir pati patraukiu prie jo. Vaizdas iš ties nuostabus šviesos atsispindi ir susilieja vandenyje tik gaila, kad jis iš tiesų toli, todėl su fotoaparatu priartinu pakankamai vaizdą ir padarau kelias nuotraukas. Norėdama padaryti kelias ir su telefonu pasižiūriu į Aroną ir pamatau, kaip jis nuleidžia telefoną ir supratau, kad jis fotografavo mane. Nieko nesakius padarau kelias nuotraukas ir atsisukusi į Aroną jį pakviečiu prie savęs.

-Aš tikrai nesifotografuosiu, nemėgstu to,- traukdamasis kuo tolyn nuo manęs pasako.

-Tai tikrai nebus tavo pirma nuotrauka, kuria darau aš, tiesiog ateik,- nepagalvojusi ką sakau suprantu tik tada kai jis lieka stovėti vietoje patyręs šoką.

-Ką tu pasakei? Tu jau fotografavai mane?- atgavęs amą jis pradeda artėti link manęs ir aš nebežinodama ką daryti galvoju bėgti, bet kaip tik pasigirsta atvažiuojančios automobilio garsas ir man nieko nebelieka daryti tik kaip atsidurti Arono glėby. Automobiliui pravažiavus jis manęs nepaleidžia o pradeda po truputi kutenti mano šonus. Tai sukelia man juoką. Nebegalėdama valdytis pradedu per juoką verkti ir nebematyti nieko aplink. Pajaučiu kaip atsiduriu ant pledo ir būnu paleista. Neįsivaizduoju kaip jis galėjo nunešti mane kai aš visa spurdėjau. Aronas atsigula šalia manęs ir giliai atsikvepia. Kurį laiką tylime ir aš nenoriu išsklaidyti tos tylos, nes gal viską pabloginčiau.

-Tai gal parodysi nuotraukas kokias padarei? Mano nuotraukas?

-Jei tu parodysi mano,- nesusivokusi kodėl tai pasakiau, jau noriu sakyti, kad nebūtina, bet jis sutinka ir aš gaunu į rankas jo atrakinta telefoną, o aš jam duodu fotoaparatą.

Greitai peržiūriu padarytas kelias jo nuotraukas ir gražinu telefoną, nes nenoriu, kad būtų iš fotoaparato ištrintos jo nuotraukos. Jis taip pat man gražina fotoaparatą ir ištiesia ranką.

-Kas?- nesupratusi paklausiu.

-Sutinku su tavimi padaryti tik vieną nuotrauką, bet jei susitarsime, kad aš žinosiu kur tu ją kelsi, tu man praneši.

-Gerai,- visa laiminga sugriebiu jį už rankos ir pašoku. Jis paima mano telefoną, kuris iškrito iš mano kišenės kai raičiausi iš juoko, džiaugiuosi, kad ne ant kelio ir nuėję iki vėl tos pačios vietos atsistojame susiglaudę. Aronas pakelia mano telefoną atsukta į mus ir padaro vieną nuotrauką, kaip tik tuo metu kai aš nusišypsau. Jis staigiai atsitraukia nuo manęs ir ištiesia man telefoną. Pasižiūrėjusi matau, kad jis tikrai padarė gerą nuotrauką. Nieko jam nesakiusi, nors jis ir prašė, įkeliu ją į Instagram ir pridedu Arono vardą. Viską išjungiu ir vėl grįžtu ant pledo grožėtis vaizdu ir klausytis grojančios muzikos.

Seniai taip gerai nesijaučiau, nebuvau tokia atsipalaidavusi ir negalvojau apie tai ką reikės man toliau daryti. Nusipurtau nuo paputusio šiaurės vėjo kuri sukėlė mano kūnui šaltį. Norėjau su pledu apsivynioti aplinkui, bet pajaučiu kaip ant mano pečių nusileidžia kažkas sunkaus. Pasižiūrėjusi į šoną pamatau, kad Aronas iš kažkur ištraukė dar vieną motociklininko striukę, nes savo nėra nusivilkęs ir uždėjo ant mano pečių.

-Jei nori dar pabūti sakyk, nes aš esu dar suplanavęs kai ką,- atsistoja ir pradeda po truputi krauti ištrauktus daiktus atgal. Apsižvalgiusi aplinkui, užsivelku striukę ir susitvarkiusi savo daiktus užsidedu kuprinę ant pečių.

-Tai kelione tęsiam toliau?- ištiesęs į mane šalmą paklausia Aronas ir aš nieko nesakiusi jį pagriebiu ir užsidedu ant galvos, apžergdama motociklą ir apsikabindama vaikiną aplink liemenį.