Ilgiuosi tavęs...

16

Sėdžiu savo darbo vietoje ir neįsivaizduoju, ką galėčiau nuveikti, šiandien daug žmonių buvo iš ryto, o dabar liko tik keli ir aš čia nuobodžiauju, Kayla po vakar pasijautė blogai ir negalėjo ateiti į darbą, todėl viską turėjau daryti viena pati. Šiandien turiu dirbti beveik visą dieną, o teta tvarko kažkokius popierius ir negali ateiti ir pabūti šiek tiek su manimi. Nors diena pasidarytų įdomesnė.

Esu čia jau antra savaitę, o atrodo, kad labai daug įvyko ir nežinau ar tai gerai ar ne, kad taip greitai bėga laikas. Dabar kai galvoju, man pradeda atrodyti, kad gal ir gerai, kad tėvai išsiuntė mane metams, ji tik dabar pradedu apsiprasti, kad gyvena su teta, kuri leidžia pačiai spręsti ką daryti tik reikia pranešti kur eisiu. Pagaliau galiu pati kontroliuoti savo gyvenimą, taip kaip noriu. Žinau, kad gali padaryti daug klaidų, bet juk iš klaidų mokamasi ir kai prisimenu tikriausiai vieną iš savo didžiausių klaidų džiaugiuosi, kad išvažiavau.

Pasiimu iš kuprinės savo piešimo sąsiuvinį ir pradedu jį verti nuo pat pradžių ir matau kaip po truputi keičiasi mano piešimo stilius ir technika. Dabar versdama pastebiu, kad piešiu dažniausiai kažką iš kelionių, bet sustoju prie vieno iš paskutiniųjų piešinių ir prisimenu, kaip lėktuve pradėjau piešti berniuką, o dabar nebe sugebu jo pabaigti, nes nenoriu sugadinti piešinio. Nupiešiau tik veido kontūrus ir pradėjau piešti vieną akį, bet tai irgi nelabai ką padeda prisiminti apie tada man pasirodžiusi berniuko veidą.

Paverčiu kelis lapus pirmyn ir pradedu piešti kaip dabar atrodo kavinė. Darbui einant į pabaigą išgirstu žinutės melodiją tad padedu darbą į šalį ir jį paėmusi randu žinutę nuo Arono:

Aronas: Sveika, ką veiki?

Aš: Dirbu ir galvoju kaip kuo įdomiau galėčiau praleisti šį vakarą, nes Kaylos nėra, o aš miesto dar nepažįstu...

Aronas: Galėtume kažkur nueiti ir šiaip pabūti. Norėtum?

Aš: Gal būtų visai ir nieko, o tu neturi daugiau ką veikti?

Aronas: Nelabai ir iš tiesų aš tiesiog slampinėčiau po miestą tai šį laiką geriau skirti geresnei veiklai. Aprodyti tau miestą.

Aš: Ar tu tikrai galėtum paaukoti savo laisvą laiką man? Nežinau aš nenoriu to atimti iš tavęs.

Aronas: Nesijaudink dėl mano laisvo laiko, kam noriu tam aš jį ir skiriu, o dabar aš jį noriu skirti tau, o ne kam nors kitam. Kada tau baigsis darbas?

Aš: Už kokio pusvalandžio.

Aronas: Tai aš jau einu pas tave, lauk manęs... :)

Aš: Laukiu :*

Mano pamainai einant į pabaiga Aronas vis dar nėra, bet jis man parašė, kad greitai turėtu būti, nes yra be motociklo, tai mane šiek tiek stebina. Juk visada kai susitikdavome jis būdavo su motociklu, o dabar pasako, kad bus be jo, bet man tai kaip tik dar labiau patinka, nes galėsim ramiai pasivaikščioti.

Suskamba varpelis prie durų ir aš pakeliu galvą tikėdamasi pamatyti įeinanti Aroną, bet išvystu nepažįstamą vaikiną. Pajaučiu kaip kišenėje suvibruoja telefonas, bet spėju pamatyti tik tai, kad man parašė Aronas, o žinutės nespėju perskaityti, nes mane užkalbina įėjęs vaikinas:

-Sveika, tu čia nauja?- pasirėmęs į prekystalį pasako ir nusišypso, tai manęs nesužavi, nors anksčiau tikriausiai būtų sužavėję.