Ilgiuosi tavęs...

10

Kai grįžau namo ir pasižiūrėjau į telefoną pamačiau atėjusia žinutę nuo Arono. Jis man atsakė iš karto, o aš jam atsakiau tik praėjus ilgam laiko tarpui. Dar kartą skaitydama žinutę pasitikrinu visą jo man susakytą informaciją: „Malonu žinoti, kad sutikai. Atvažiuosiu tavęs pasiimti aštuntą. Nesipuošk, to nereikia, nes būsime tik mudu. :)" Vėl skaitant, neįsivaizduoju kelintą kartą, jo žinutę mano veide atsiranda šypsena. Jo nuotaikos tikriausiai keičiasi greičiau nei mano norai, nes jis kiekvieną kartą elgiasi kitaip. Paklausydama jo žodžių pasiimu lengvus ir man patinkančius rūbus. Šviesius džinsus su balta palaidine ir nuo pakabos pasiimu ploną, juodą odinukę, gal tai ir neatrodys paprastai, bet jie ir nėra puošniausi.

Suskambėjus telefonui pranešant, kad gavau žinutę, jau būnu pasiruošusi, tik plaukai būna nesurišti. Greitai susirišu į arklio uodegą ir pasiėmusi kuprinę išbėgu į koridorių užsimauti batų. Pagriebiu po ranka pasitaikiusius juodus sportbačius ir juos užsimaunu skaitydama žinutę:

Aronas: Aš tavęs laukiu prie garažo išvažiavimo tad paskubėk.

Jo žinutė man pasirodo per daug šalta. Jokios šypsenėlės, kaip praeitoje, ir pati žinutė nėra tokia nuotaikinga. Atrodo, kad jis nebenorėtų kur nors su manimi važiuoti ir tai daro tik dėl to, kad pažadėjo. Išėjusi ir įlipusi į liftą galvoju ar nebus sugadina ši išvyka. Rankose suku telefoną ir prisimenu ką visai neseniai prižadėjau Elijai.

Elija: Aš išvažiuoju su Aronu. Nežinau kada grįšiu. Nelauk manęs. :)

Kai parašau žinutę šiek teik nurimstu, bet tada prisimenu ir sunerimstu dėl Arano žinutės. Tad vos tik prasivėrus lifto durims išbėgu į lauką ieškodama Arono. Patraukiu į tą pusę, kur jis sakė manęs lauks. Nerimas vis didėja, o kai išvyst jo siluetą sustoju. Ar nebūtų geriau man grįžti ir pasakyti, kad nebegaliu vykti? Atsikratau šios minties ir patraukiu link jo, nematau jo veido, nes sėdi nusisukęs. Priartėjusi pamatau, kad jis rankoje laiko cigaretę.

-Rimtai, rūkai?- jis išgirdęs mano balsą apsisuka ir nužvelgia mane.

-Ji neuždegta, aš taip kartais mąstau, padeda susikaupti,- staigiai paslėpęs cigaretę dėžutėje pasako.

-O aš maniau, kad sakysi jog tai metafora,- nusišypsau ir prie jo priartėju dar labiau, net neįsivaizduoju ką reiktų daryti. Visa baimė, kad jis bus persigalvoję išgaravo ir liko tik jaudulys. Pamatau jo sutrikusia miną dėl mano pastabos.

-Nesi matęs to filmo?- nustebusi paklausiu, nes visi jį yra mate, na dauguma tai tikrai.

-Kokio, pasakyk...- pasižiūrį į mane klausiamu žvilgsniu ir su įprasta šypsenėle, kuri tikriausiai turėtu mano širdį suminkštinti, kad aš jam pasakyčiau, bet tai nesuveikia.

-Gal kitą karta,- jo veide atsiranda nuostaba.- O dabar gal leidžiamės į tavo sugalvota nuotyki?

-Bus kitas kartas?

-Žinoma, juk mano nauji draugai yra tavo seni draugai,- tai pasakiusi pasiimu šalmą, kuris kaip supratau buvo padėtas man, nes kitas kabėjo ant rankenos, ir užsidedu. Jis taip pat užsideda šalmą ir atsisėda. Apžergusi motociklą prisiglaudžiu kuo arčiau jo ir jis vis dar kažko laukia.

-Ar bijai greičio?

-Ne, nebijau,- nesuprasdama jo klausimo esmės pakreipiu galvą ir nors žinau, kad jis negali matyti mano akių, nes jos užsidengtos ne taip kaip jo.

-Bet vis tiek tvirtai laikykis,- Aronas tai pasako ir nusileidęs antveidi staigiai pagazuoja ir pradeda važiuoti. Greitis vis didėja ir tai ką mes pravažiuojame susilieja į vieną vaizdą, tarsi sujudinta nuotrauka ir neįmanoma suprasti ką matai, tik šviesas ir išsiliejusius kontūrus. Aronas manevruoja tarp automobilių, tai atrodo visiškai neįmanoma mieste, bet jam tai pavyksta ir sukelia man baimę. Dar labiau prisiglaudžiu prie jo. Jam visada šviečia žalia šviesa, sėdėdama jaučiu, kaip kartais jis truputi pristabdo, o tada padidina greitį. Kai jam reikėjo sustoti vienintelį kartą, kad palauktu kol įsijungs žalia šviesa, pasukusi veidą pamačiau, kad važiuojame pro parką o jame vaikščiojo senjorų pora susikabinusi rankomis. Žiūrėdama į juos matau, kad jie ištvėrė daug ko, bet dabar laimingai leidžia savo gyvenimą ir mėgaujasi vienas kito draugija. Vos tik įsijungus žaliai šviesai Aronas pradeda važiuoti ir tas vaizdas dingsta man iš akių. Nebenorėdama žiūrėti į susiliejanti vaizdą atsisuku į Arono nugarą.

Pajutusi, kad kylame, nenoriu pasižiūrėti kur važiuojame. Neatitraukiu galvos nuo Arono nugaros, kai suprantu, kad užvažiavome į kalną vis dar nenoriu pasižiūrėti, kur mes dabar esame. Praėjus kuriam laikui vis dar žiūriu tik į jo nugarą, o kai pakreipiu galvą pamatau aplink mus važiuojančius automobilius ir geležines vijas, kurios virš mūsų galvų laiko betoną. Dabar Aronas jau nebenardo tarp automobilių.

Mes atsidūrėme ant tilto ir važiuojame jo apačioje ir tai mane išgąsdina, nes aš šiek tiek bijau važiuoti tuneliais nors jie ir yra atviri ir dar kai nežinau kur važiuojam. Visus mano jausmus stiprina tai, kad sėdžiu ant motociklo. Neįsivaizduoju kaip, bet dar labiau apsikabinu Aroną ir prie jo prisiglaudžiu užmerkdama akis.

Motociklas po truputi pradeda lėtėti, bet aš nenoriu atsimerkti ir vis dar esu įsikniaubusi jam į nugarą. Pajaučiu kaip jis pradeda glostyti man rankas, tarsi ramindamas ir norėdamas jas atpalaiduoti, bet aš nenoriu atsileisti todėl tik dar tvirčiau apkabinu jo liemenį.

-Ei, nurimk. Mes sustojom, gali atsimerkti, man sunku kvėpuoti,- tai išgirdusi iš lėto atitraukiu galvą ir pakėlusi pamatau Aroną jau be šalmo ir jo rankas ant savo rankų.- Kodėl neapsirengei šilčiau? Tavo rankos ledinės, imk mano pirštines.

Jis nusimauna savo motociklininko pirštines ir atlaisvinęs mano rankas jas užmauna. Iš kart pajaučiu šilumą ir pasitraukiu nuo Arono, prieš tai leisdama jam nuo mano galvos nuimti šalmą.

-Kur tu mane atvežei?- apsižvalgiusi nieko įdomaus nematau ir lauke dar nelabai yra tamsu, matosi tik per tiltą važiuojančių automobilių lempos ir aplink mus esantis medžiai, o pro juos prasiskverbiančios miesto šviesos.

-Čia dar ne kelionės tikslas. Per pasisėdėjimą tu šnekėjai apie fotografiją. Tad supratau, kad tau patinka fotografija, todėl sugalvojau tave atvežti į vieną vietą, kur puikiai matosi miestas ir tu galėsi fotografuoti,- pasuku galvą į jo pusę ir matau jo veide šypseną. Jis žiūri į mane, tikriausiai suprato, kad mane nustebino savo tokiu elgesiu ir tai tikriausiai jį pralinksmino. Nulipu nuo motociklo ir staigiai apkabinu jį už tai. Vos tik tai padarau pajaučiu kaip jis nori atsitraukti, bet greitai apkabina mane per liemenį ir nusijuokia.

-Negalvojau, kad tau kils tiek daug emocijų,- man prie ausies ir aš tik tada susivokiu iš tiesų ką padariau. Todėl taip pat staigiai kaip ir apsikabinau atsitraukiu ir už ausies užsikišu plaukų sruogą.

-Atsiprašau, aš laba...

-Ir vėl pradedi?- pakeliu akis į jį ir pamatau vėl tą pačia kreivą šypsenėlę, kuri išvaiko visą norą jo atsiprašyti.

-Taip, o tai tau labai nepatinka, kad esu mandagi?- šiek tiek dėl to užpykstu.

-Žinoma ne, bet tai kažkodėl mane erzina,- patraukiam prie motociklo, bet kojos susipina ir aš vos neperkrintu, nes Aronas ir vėl mane pagauna.

-Manau, kad tau nesiseka šiandien, nes nei girdi, nei nesilaikai ant kojų,- prilaikydamas mane už rankos pasako.

-Nežinau, kartais man taip pasitaiko, bet ne taip dažnai kaip dabar.

-Gerai, patikėsiu, bet jei sakai, kad tau taip būna kartais, pasistenk, kad nebūtų tada kai manęs nėra šalia,- nusišypso ir atsisėda ant motociklo užsidėdamas šalmą ir kitą ištiesdamas man taip parodydamas, kad vėl tesime kelionę.

Jis pavažiuoja šiek tiek toliau, bet jau nebevažiuoja taip greitai kaip prieš tai. Žvalgausi į šonus ir matau kaip po truputi atsiveria vaizdas, apie kurį jis šnekėjo, bet jis nežiūri ten jis žvalgosi kažko kito.