Ilgiuosi tavęs...

Epilogas

Girdžiu kaip fone groja muzika, bet nesuprantu nei vienos minties, nei vieno žodžio. Po to kas įvyko vis dar esu palūžusi, bet ir net po mamos skambučio, kuriuo ji siūlė man grįžti namo aš pasilikau čia.

Sėdžiu lovos kampe susisupusi į pledą ir žiūriu tik tai į vieną tašką ir tai tęsiasi jau beveik visą savaitę, nes kai Elija mane surado susmukusi laiptinėje ir bandančia sulaikyti ašaras aš nieko daugiau nebedarau tik tai sėdžiu vietoje ir iš jos pajudu kai reikia pavalgyti ar nueiti iki tualeto.

Pasigirsta tylus beldimas į duris, bet aš nepajudinu galvos ir net nepatvirtinu, kad gali įeiti, nes tai vis tiek bus padaryta. Girdžiu kaip tyliai prasiveria durys ir sujuda lovą, nes ant jos atsisėdo teta.

-Žinau, kad gali būti sunku, bet kai ką radau ir norėjau tau parodyti,- ant mano kelių padeda užverstą nuotrauką.- Na, o šitas,- pamatau prieš akis mojuojant baltą popierių.- Buvo pašto dėžutėje ir ant jo užrašytas tavo vardas, tad jei norėsi perskaityk,- jį irgi padeda tai ant kelių ir pasilenkusi pabučiuoja man į kaktą.

Atsistodama perbraukia man per kelius ir nieko daugiau nesakiusi išeina, o aš ir vėl lieku sėdėti sustingusi vietoje.

Girdėjau kaip teta nuėjo miegoti, o už lango jau nusileido saulė ir pasklido miesto šviesos, o automobiliai vis dar nenutyla ir aš prie to jau pripratau. Elijos atnešti daiktai vis dar guli padėti man ant kelių. Supratusi, kad man niekas nedings iš galvos, tad įsijungiu ant sienos pakabintą girliandą ir numetusi nuotrauką šalia savęs paimu į rankas voką. Ant jo gražiai užrašytas mano vardas: Ariai.

Nieko nelaukusi atsargiai praplėšiu voką ir iš jo išimu visą tuo pačiu raštu primargintą lapą.

Aria,

Šį laišką aš tau pradėjau rašyti iš karto kai tik grįžau namo po mūsų išsiskyrimo. Niekada nenorėjau, kad tu apie tai sužinotum šitaip, nors niekas negalėjo tau apie tai daugiau ir papasakoti, tik tai aš ir mano šeima, net ir draugai to nežino. Tikėjausi, kad tai galės likti mano praeityje, bet ji vis man nedingo iš minčių. Lankydavo mane naktimis ir aš negalėdavau ramiai išsimiegoti. Kai tu atsitrenkei į mane aš pagalvojau, kad kažkas nori mane pakankinti, nes tu buvai lygiai tokia pati kaip ir ji, bet kai pradėjau su tavimi leisti daugiau laiko tu apsirodei visiškai kitokia.

Visas mano toks elgesys buvo vien dėl to, kad galėčiau pamiršti ją. Žinau, tai gali atrodyti savanaudiškai, bet aš nieko negaliu padaryti. Tu tapai mano prieglobstis nuo praeities vaiduoklių, kurie nenustojo persekioti naktimis ir pradėjo rodytis dieną.

Žinau, kad visi galvojo klaidingai, bet pirmą kartą aš elgiausi taip tik tai dėl savęs, o ne dėl kitų. Gali mane teisi ir peikti, bet aš žinau, kad jei ne tu aš tikriausiai vis dar sapnuočiau košmarus ir dieną būčiau paniuręs. Brolis su manimi nekalbėtų, o vengtu ir aš pats skęsčiau vis didesnėje skausmo bedugnėje.

Žinau, kad tai gal nuskambės lėkštai, bet kai pradėjau su tavimi bendrauti pastebėjau, kad tu esi viena iš tų, kurios pasakys tiesą, parodys ką galvoja. Visi tie mūsų pokalbiai ir viskas ką mes darėme kartu buvo ne šiaip sau, o dėl to, kad aš pradėjau suprasti kas tavyje mane traukia.

Tu esi šmaikšti, darbšti, bet viską suspėji, niekada negalėčiau pasakyti, kad esi viena iš tų, kurios ieško tobulumo, nes tu ieškai šviesos. Nei karto kai buvau su tavimi nemačiau tavęs paniurusios ar įskaudintos, nes viskas ką tu dariai buvo tavo pačios labui ir niekas to negalėjo pakeisti, nes tu tokių situacijų vengei. Tu tapai kaip mano vaistas nuo depresijos ir skausmo, kuris po truputį traukėsi, kol jam buvo likę visai mažai, kad pradingtu, bet kai pamačiau kaip tave įskaudino mano nutylėjimas jis vėl sugrįžo.