Ilgiuosi tavęs...

17

Šiandien yra mano pati pirmoji diena stovykloje savanoriaujant. Mane pažadina žadintuvas, bet šiandien jis sukelia tik šypseną. Linksma iššoku iš lovos ir atitraukusi užuolaidas pasižiūriu į miestą, kuriame praleidau jau dvi nuostabias savaites ir sutikau naujų draugų. Nusisukusi nuo lango prieinu prie spintos ir išsirenku rūbus, šiandien man yra tikrai nuostabi diena. Jaučiuosi linksma ir kai pagalvoju, kad aš iš karto praėjau čia jaustis kaip namuose. Nejaučiau jokio diskomforto ir supratau, kad tai ir yra tikriausiai ko aš labiausiai troškau visą šį laiką - pasaulio pažinimo.

Nuėjusi į virtuvę randu tetą jau baigiančia ruošti pusryčius. Tyliai prisėlinu prie jos ir ją apkabinu bei pabučiuoju į skruostą. Ji staigiai atsisuka į mane ir nusišypso.

-Išgąsdinai mane, vos neišmečiau lėkščių, daugiau taip nedaryk,- linksmai pasako ir ant stalo padeda rankose laikytas lėkštes.- Ko tokia šiandien laiminga?- pasiteirauja, negi ji užmiršo, kad šiandien pradedu savanoriauti dvi savaites?

-Šiandien prasideda mano savanoryatė, negi užmiršai?- jos paklausiu ir pažvelgusi į ją pamatau kaip ji laiko juoką.- Ei! Taip negalimą!

-Ne tik tau vienai šiandien yra gera nuotaika, o apie tavo savanorystę neužmiršau tik norėjau pasižiūrėti kaip tu reaguosi, nes užmiršai manęs paklausti apie savo darbo grafiką, o gal nori kurį laiką nebedirbti?- nors eidavau kiekvieną dieną, bet užmiršau, kad turiu darbą, apie kurį turi pasikalbėti, kad galėčiau ir toliau dirbti.

-Atsiprašau, aš užmiršau, gal šiandien vakare galėtume pasikalbėti apie tai?- jos paklausiu.

-Nieko tokio ir iš tiesų tu turi džiaugtis ir dėkoti man, nes aš apie tai pagalvojau ir pagal tavo grafiką sudėliojau tau pamainas, galvoju, kad gal būtų geriausiai jei tu dirbtum kas antrą darbo dienos vakarą ir šeštadieniais, sutinki?- ji apie viską pagalvoju, kol aš tik dariau kas man patinka ir negalvojau apie tai kaip mano veiksmai gali pakenkti kitiems žmonėms.

-Ačiū, aš tikrai labai atsiprašau. Tikriausiai buvau pernelyg pasinėrusi į miesto pažinimą, kad užmiršau jog turiu ir kitokių pareigų. Tai daugiau nepasikartos,- pasakau jai ir tikiuosi, kad ji supras, jog aš to tikrai nenorėjau.

-Aš suprantu tave tik, jei norėsi dirbti kai eisi į mokyklą pranešk man likus panašiai dvejoms savaitėms, kad nereikėtų taip skubėti kaip šį sykį gerai?- aš palinksiu galvą ir kai ji mane pasiūlo pavėžėti iki bibliotekos sutinku, nes noriu ten būti laiku, o kai Elija gali pati reguliuotis savo grafiką žinau, kad ji suspės visur.

Nuvežusi mane paleidžia ir patraukia į darbą, o aš greitai nueinu į vidų ir randu ten jau sėdinčias dvi merginas. Viena yra su trumpais ir violetiniais plaukais, o kita - brunetė ir jos abidvi šnekučiuojasi, bet kai išgirsta, kad aš įeinu atsisuka į mane ir nutylą.

-Sveika, tu tikriausiai būsi Aria, mums sakė, kad prie mūsų prisidėsi ir fotografuosi. Aš esu Ava,- pašoka iš vietos ir prie manęs priėjusi prisistato brunetė, parodydama į violetinių plaukų merginą pasako.- O ji - Viktorija. Mes irgi čia savanoriaujame jau kurį laiką ir pasiūlėme įdėję dėl stovyklos.

-Malonu susipažinti, o jus vietinės?- pasisveikindama su Ava ir pamojuodama viktorijai paklausiu ir kartu su brunete nueinu į ankstesnę jos vietą.

-Aš čia atvažiavau tik liepai, nes tėvai išvarė į kažkokią konferenciją, o manęs vienos namuose negalėjo palikti tad atvežė pas senelius,- nuobodžiaudama papasakoja Viktorija ir vėl nulenkia galvą į telefoną.