Ilgiuosi tavęs...

29

-Aria, Aria, Aria...- girdžiu kaip kažkas tyliai dainuoja mano vardą prie pat ausies ir kartais mane papurto, bet nebenorėdama daugiau to girdėti dar labiau susisuku į kaldrą ir paslepiu galvą po ja.

Išgirstu atsidusimą, kuris yra pilnas nepasitenkinimo ir pajaučiu kaip iš mano glėbio būna ištrauktas Ponas Meškis. Greitai pramerkiu akis ir atsisėdusi su rankomis pradedu visur čiupinėti ir žvalgytis, kol priešais savo veidą pamatau žaislą ir kaip jis yra judinamas. Nieko nelaukusi ištiesiu rankas link jo ir apkabinu prie jo priglausdama savo veidą.

-Aria, einam, aš nenoriu pavėluoti, juk žinai, kaip man tai patinka,- vėl to paties berniuko balsas pasako ir jis pradeda tempti mane už rankos ir per tokį jo skubėjimą aš numetu Poną Meškį ant žemės, o jis mane ištempia iš palapinės.

Lauke dar tamsu ir aš dar norėčiau pamiegoti, bet jis man neleido todėl dabar turiu lipti kartu su juo į jo namelį medyje. Esu vis dar mieguista ir nors žinau, kur reikia dėti kojas, kad nenukrisčiau vieną koją nepataikau ir ji atsimuša į tuščią erdvę. Tvirčiau įsitveriu su rankomis ir dar kartą pabandau surasti kojai atramą, kas jau pavyksta ir pradedu kopti toliau, kad tik kuo griečiau būčiau kur yra saugu. Prie pat viršaus jis man ištiesia ranką ir padeda užlipti, bet kai pakeliu akis pasižiūrėti į jį nieko gero nepamatau, nes jo visas veidas yra šešėlyje tik matau, kad jis šypsosi.

Nušliaužiame prie pat turėklų ir atsisėdame atsisukdami į tą pusę iš kur teką saulę ir kai tik iškišame kojas, kad jos galėtu tabaluoti virš namų stogų pasimato pirmi saulės spinduliai ir jų apšviestas dangus nusidažo įvairiausiomis spalvomis.

Viskas vyksta taip lėtai ir nuostabiai, tarsi magiškai, lyg toje knygutėje apie fėjas, kuria taip mėgstu, bet greitai viskas baigiasi ir saulė pradeda kilti greičiau ir dangus pasikeičia.

-Aria, čia tau, kad žinotum, jog visada tave saugosiu ir, kad tu man esi pati geriausia draugė,- pamatau kaip man ant kelių yra padedama paprasta grandinėlė su kryželių. Piršteliu perbraukiu per jį ir nusišypsojusi kartu su jo pagalbą užsikabinu jį ant kaklo, jau noriu atsisukti ir padėkoti už tokią dovaną, bet iš apačios pasigirsta balsas:

-Ką jūs sau galvojate, greitai leidžiatės žemyn ir einat valgyti, o jei būtumėt užsigavę, kas būtų buvę,- berniuko mama sušukusi pradeda artėti link mūsų, tad jis greitai pašoka iš vietos ir pradeda leistis kopėtėlėmis, o aš paseku jį ir patraukiu žemyn kartu su juo.

-Aria, manau mes turėtume jau keltis ,- išgirstu tyliai prie savo ausies balsą ir pasimuisčiusi vėl pabandau užmigti.

-Aria, kelkis,- dar kartą pasako mane papurtydamas.

-Nenoriu,- sumurmu ir pabandau vėl užmigti, bet pagrindas, ant kurio miegojau, sujuda po manimi ir mane pasodina.

-Negi, nežinai, kad negalima taip žadinti žmogaus?- trindamasi akis pasakau ir laukiu kol jis ką nors atsakys, bet neišgirstu jokios kandžios pastabos, o tik tai kaip yra atrakinamas automobilis ir iš jo išlipa Tomas visas rąžydamasis.

-Reikia pavalgyti ir tada važiuosime kitur,- pasako Aronas ieškodamas maisto likučių mūsų daiktuose ir kažką gero suradęs paima ir paduoda Tomui ir tą patį padeda man ant kelių. Vis dar atsirėmusi į mašiną pasižiūriu ką jis padėjo ir pamatau į foliją suvyniotą sumuštinį.

Atsistojusi apsižvalgau ir pamatau, kad Tomas vis dar mieguistas ir kol kramto kąsnį vos neužmiega, o Aronas, lyg būtų išsimiegojęs vaikšto ir apžiūrį automobilį ir kažką žiūri telefone.

Paliečiu ant kaklo kabantį kryželį ir pagalvoju apie sapną, kodėl aš negaliu atsiminti to vaiko jeigu jis man buvo toks svarbus ir kaip ir net geriausias draugas? Apie tai galvodama perrengiu Tomą ir pati aptraukiu persirengti. Kai grįžtu randu juos jau laukiančius automobilyje.