Ilgiuosi tavęs...

24

-Aš tau pavydžiu...

Į mus atsuktas ventiliatorius pučia šaltą orą, kuris nei kiek nepadeda. Žmonių kavinėje mažai ir mes nuobodžiaujame. Norisi greičiau ištrūkti iš čia ir eiti, kur nors kur būtų vėsu.

-Nesuprantu apie ką tu kalbi,- atsakau į prieš kelias minutes primestą Kaylos teiginį. Atlošiu galvą ir bandau pajusti nors kokį šalto vėjo gūsį.

-Tu turi laisvą grafiką. Tau jį gali koreguoti kaip tau yra geriau, o aš turiu dirbti visada rytais,- atsisėda šalia manęs ir pradeda žiūrėti kažką telefone.

-Taip, man nuskilo, bet tuo pasinaudojau tik tada kai buvo savanorystė,- pasiteisinu.

Ji nekreipia dėmesio į mane ir kažką perskaičiusi telefone nusijuokia greitai atrašydama. Suskambėjus durų varpeliui atsistoju ir prieinu prie prekystalio. Nužvelgusi žmogų iš kart pajuntu nepageidaujamus jausmus, bet meiliai nusišypsau.

-Sveiki, ko pageidausite?- jis į mane nekreipia dėmesio tik apžvelgia aplinką.

-Sakiai Kayla dirba rytais, norėčiau su ja pasikalbėti. Gal galėtum ją pakviesti?

Panaikinu nuo savo veido dirbtinę šypseną. Pažvelgiu atsargiai į Kayla ir laukiu jos paliepimo ką sakyti, bet ji tik papurto galvą.

-Jos pamaina jau baigėsi,- užstoju ją ir laukiu kol jis išeis, bet jis to nepadaro, o tiktai pasiremia su rankomis į prekystalį ir per jį persilenkia, kad galėtų pasižiūrėti į ją.

-Taip ir maniau, kad slėpsiesi. Juk daugiau nieko nemoki,- apeina aplink jį ir priėjęs prie Kaylos sustoja laukdamas jos atsakymo. Ji lėtai atsistoja ir į šoną padeda telefoną. Jis už ją yra daug aukštesnis tad ji turi užversti galvą, kad galėtų į jį pasižiūrėti. Jos žvilgsnyje neišvystu jokios baimės tik visišką pasiryžimą.

-Neturiu su tavimi apie nieką kalbėti, tad ir nenoriu tavęs matyti.

Kavinėje yra tik kelios grupelės ir jos nelabai kreipia dėmesį į tai kas vyksta dabar, o aš pati nežinau ką turėčiau daryti.

-Atėjau pasikalbėti su tavimi tai ir pasikalbėsime,- sugriebia ją už rankos ir nori išsivesti, bet ji pradėjo priešintis ir trenkia jam su delnu per veidą. Jo veidas šiek tiek pasisuka. Jis jį greitai atsuka atgal ir jo veide matosi pyktis.

-Daugiau tu to nebedarysi, tad einam,- patraukia ją už rankos, ji nenorėdama pajuda, bet prie pat durų priešais juos pasirodo Džeimsas, Aidenas ir Aronas.

-Paleisk ją,- jie užstoja praėjimą ir laukia kol jis padarys ką jie liepia.

-Jūs neturite jokios teisės aiškinti ką aš turiu daryti,- vis dar nepaleisdamas Kaylos pasako ir laukia kol jam atsiras kelias iš čia.

-Taip, jie gal ir neturi, bet aš turiu,- už jų nugaros išgirstu sklindanti Etano balsą. Jis pro juos praeina ir Kayla išsivadavusi pribėga prie jo. -Nekelk sumaišties ir pats išeik, niekieno neverčiamas.

-Tai dar ne pabaiga,- jis išeina ir greitai dingsta iš mūsų akiračio, o Etanas nusiveda Kaylą prie staliuko ir ją ramina. Likę nueina prie manęs.

-Kayla pranešė mums kada baigiasi jūsų darbas ir mes norėjome kai ką pasiūlyti, bet dabar nežinau ar gera proga,- priėjęs prie manęs, o kitus palikęs už prekystalio pasako Aronas.

-Žiūrint ką jūs siūlysite,- užleisdama vietą kitam darbuotojui išsivedu kartu su savimi Aroną.

-Norėjom važiuot prie vandens, bet nežinau ar dabar tai geras sumanymas.

-Geras, mes sutinkam,- prie mūsų pasigirsta Kaylos balsas, o atsisukę pamatome ją su Etanu stovint šalia. Ji atrodo nurimusi ir užmiršusi kas ką tik vyko.