Ilgiuosi tavęs...

9

Nulipu nuo motociklo, padėkoju ir gražinu šalmą. Jis nieko nesakęs nuvažiuoja tolyn ir jo linksmumo, kuris buvo visą vakarą ir mane kartais šiek tiek nervino, nebėra. Nusiėmusi kuprinę nuo pečių pradedu ieškoti telefono ir einu į liftą. Durims užsivėrus išgirstu pažįstama balsą:

-Žinai, jei čia būtų tavo mama ji jau būtų atskaičius pamokslą apie motociklus ir nepažįstamus vaikinus, bet aš galiu pasakyti tik tai, kad jis man atrodo matytas, jis man primena vieną mažą vaiką, tik nelabai galiu atsiminti kuo jis buvo vardu,- iš šoko vos iš rankų neišmetu telefono, kuriame tikrinau, ką Aronas parašė.

-Išgąsdinai mane. Galėjai pranešti, kad čia stovi ir aš jį pažįstu.

-Ar gerai, kad sutikai su juo važiuoti motociklu?- pakėlusi antakį paklausia Elija.

-O būtų geriau taksi? Ir kiek su juo kalbėjau jis pasirodė tikrai patikimas,- atsiremiu į sieną nugarą ir tikrinu savo socialinius tinklus.

-Nežinau, bet pasakysiu tik tiek: aš prižadėjau tave saugoti ir jei tau kas nors atsitiks tu staigiai grįši namo,- kaip tik po jos žodžių atsidaro lifto durys ir ji patraukia į butą.- Jei norėsi valgyti pasižiūrėk, gal rasi kažką, aš nealkana.

Aš lieku stovėti lifte ir jaučiuosi labai nusikaltusi, kai žmonės ant manęs rėkia dėl kažko, ką ne taip padariau, ne taip sureikšminu kaip dabar, kai Elija viska išdėstė ramiai, nes parodo, kad ji bando išlikti tokia pat šalta ir neparodyti kaip jaučiasi iš tikrųjų dėl tokio mano elgesio. Aš ją įskaudinau ir nuvyliau jos pasitikėjimą, parodžiau, kad man nerūpi kaip ji jausis. Čia ne namai kur galiu grįžti kada noriu ir su kuo noriu ir niekas nieko nesakys.

Čia miestas, kurio aš nepažįstu, ir kuris man yra naujas, aš turiu suprasti, kad teta yra už mane atsakinga.

***

Iš ryto Elijos neberandu namuose todėl turiu viena nusigauti į kavinę. Eidama klausausi muzikos, neįsivaizduoju ką turiu daryti, kad Elija man atleistu.

Šiandien manęs laukia sunki diena: darbas kavinėje, pokalbis dėl savanorystės ir pirma fotografijos kursų pamoka bei susitaikymas su teta. Netikėtai būnu patraukta už rankos ir atsukta į žmogų, kuris man iš ausų ištraukia ausinukus ir priverčia mane išgirsti miesto šurmulį ir atkreipti dėmesį į jį.

-Vertei mane jaustis tikru kvailiu, einu gatve ir šaukiu tave.

-Atsiprašau aš negirdėjau.

-O maniau, kad mane ignoruoji,- sukryžiuoja rankas ant krūtinės ir pavaidina supykusi.- Man iš kart palengvėjo,- sarkazmas pasigirsta jo balse.

-Ko nori Aronai? Aš ir taip susipykau su teta, nes vakar tu mane parvežei, nenoriu dar pavėluoti į darbą, nes ji dar labiau nusimins.

-Žinoma, aš ją suprantu, juk ji yra atsakinga už tave, bet tai ilgai neužtruks. Turiu tau klausimą: ar tu šiandien laisva?

-Nelabai, esu susiplanavusi daug ką nuveikti ir nežinau kiek laiko tai užtruks,- šiek tiek apgailestaudama pasakau.

-Nieko tokio, jei atsiras laiko pranešk, mano numeri turi,- su ranka persibraukia per plaukus ir patraukia prie savo motociklo, o aš į kepyklėlę.

Kai įeinu pamatau, kad jau yra susidariusi ilgoka eilė tada pokalbi su teta atidedu tolesniam laikui ir patraukiu aptarnauti klientų. Visą laiką turiu eiti staigiai nuo vieno prie kito staliuko, o Kayla panašiai sukasi tik daug griečiau nei aš. Kai pradėjo mažėti ateinančių žmonių buvo galima jau atsipūsti. Prie staliukų liko sėdėti tik kelios paauglės, vaikinas, kuris kažką vedė kompiuteryje ir vienas senukas, kurį mačiau jau ir praeitus kartus čia esanti. Po kiek laiko ir Kayla baigia aptarnauti visus žmonės, kurie laukė prie jos. Patraukiu prie jos ir pagaliau gaunu progą su ją pasisveikinti apsikabinant.