Ilgiuosi tavęs...

23

-Aria, ateik, aš noriu tau kai ką parodyti,- jis pamoja ranka ir nubėga už namo kampo palikdamas mane stovėti prie savo namo durų. Šalia jų mėtosi jo dviratis, su kurio jis visai neseniai išmoko važiuoti ir keli smėlio žaislai bei kamuolys, kurį vakar spardėm.

Paseku jį ir nuėjusi į kiemą už namo pamatau pastatyta palapinę, prie kurios mėtosi jo pliušiniai žaislai. Įlindusi į vidų pamatau du miegmaišius, ant vieno iš jų sėdi jis, o kitas yra laisvas. Rankose laiko mano dovanota pilką triušį su ilgomis ausimis, kurios dabar dengia triušio veidą. Berniukas šypsosi ir laukia kol aš prisėsiu šalia jo.

Atsisėdusi ant laisvo miegmaišio ir atsisukusi į jį laukiu kol jis pasakys, kodėl pasikvietė mane, nes šita palapinę esu jau mačiusi ir žinojau, kad ją greitai pastatys.

-Jie sako, kad mes jau esame dideli ir galėsime čia nakvoti naktį,- paleidęs triušį jis atsisėda prie manęs ir dar plačiau nusišypso.

Tai buvo mūsų svajonė tuo tada kai tik pirmą kartą pastatė ją. Prašėme savo tėvų, kad jie leistu mums joje miegoti. Pagaliau jo tėvai pasikalbėjo su mano ir sutiko, kad mes miegotume.

-Šiandien?- tikėdamasi džiugios naujienos paklausiu.

-Taip, šiandien. Sakė, kad tik reikia pasiimti miegojimo rūbus ir kai sutems užkurs laužą ir galėsime pavalgyti zefyrų.

Pasiilgau zefyrų lipnios masės, kai jie sušyla ir tampa tąsus, lyg guma ir laužo ugnies bei dainų. Jis man visada dainuoja, mėgstu tai, nes jis yra vienintelis mano draugas, kuris gali pakęsti mano kvailystes.

Jausdama karštį, kuris užvaldo mano kūną daugiau nebegaliu miegoti, o sapnas, labiau prisiminimas, po truputį dingsta ir greitai nieko nebegalėsiu atsiminti iš jo. Berniuko veido vėl nemačiau, bet prisiminiau kaip jis man dainuodavo ir rūpindavosi manimi.

Brolis tada neskirdavo daug dėmesio man, nes jam atrodė, neįdomu žaisti su sese, o kai dovanų, gimtadienio progą, gavo kompiuterinių žaidimų rinkinį į mane dėmesio nebekreipė. Jam buvau tik mažoji niurgzlė sesutė, kuri išpurvina jo brangius daiktus ir žaislus. Tikriausiai jis mane vis dar tokia ir mato. Nors mes abudu žinom, kad mylim vienas kitą ir negalėtume išgyventi jei vienas kito neturėtume.

Nebegalėdama to pakęsti noriu su ranka nusistumti antklodę, bet juos neužčiuopiu, o tik savo palaidinę. Greitai pramerkiu akis ir pasukusi galvą pamatau dvi juodų plaukų kupetas. Tomas visas išsiskėtęs ir savo rankas bei kojas užmetęs ant manęs ir Arono, o antklode, su kuria kažkas mus užklojo yra prie kojų. Spragėsiu dubuo ir filmai padėti ant stalo, o užuolaidos užtrauktos, bet yra judinamos per atdarą langą besiskverbiančio vėjo.

Atsargiai nukeliu Tomo ranką su koja nuo savęs ir išlipu iš lovos pasižiūrėti kiek valandų. Devinta ryto. Tikriausiai bežiūrėdami paskutinį filmą užmigome. Nuo tetos nesimato jokių skambučių ar žinučių. Džiaugiuosi, kad šiandien neturiu dirbti, nes tikrai būčiau pavėlavusi. Nusižiovauju pradarydama kambario duris ir išsmukdama pasižiūrėti į veidrodį kaip atrodau.

Bute tylu tik girdisi stalinio laikrodžio tiksėjimas ir pro langus patenkantis miesto triukšmas. Suradusi veidrodį atsistoju priešais jį ir pamatau savo ilgus plaukus susivėlusius, o rūbus suglamžytus. Juos palyginu rankomis, o į plaukus suleidžiu pirštus ir pabandau juos išsišukuoti, bet atrodo, kad juos dar labiau susivėliau.

-Gali pasinaudoti šepečiu,- atsisukusi pamatau Aroną stovinti prie svetainės durų staktos ir stebinti mane. Jis savo vakarykščius juodus džinsus pakeitė į laisvas pilkas treningines kelnes, o marškinėlius į baltus. Jo plaukai taip pat pasišiaušia tik ne taip susivėlę kaip mano. Jo rankose pamatau šepetį, tad jį pasiimu ir susišukuoju, o jis nueina į virtuvę.