Ilgiuosi tavęs...

6

Suskambėjus varpeliui aš pasisuku pasižiūrėti į jį ir tik dabar pastebiu, kad jis su galva beveik siekia durų stagtą. Jo veido išraiška man aiškiai parodo kaip jis dėl to varpelio susigėsta, bet kai pastebi, kad aš jį stebiu staigiai pakeičia visą savo mimiką į tos pačios keistos šypsenos, kuri mane trikdo. Nusukusi žvilgsnį nuo jo ir nebegalvodama kaip anksčiau nepastebėjau, kad jis toks aukštas pradedu žvalgytis po kavinukės interjerą.

Visa kavinukė yra tarsi namelis miške, ko aš tikrai čia nesitikėjau, sienos padengtos medinėmis lentomis, ant stalų patiestos staltiesės ir papuošti tikrų gėlių puokštėmis. Kai ėjau gatve, net nebūčiau patikėjusi, kad tarp modernių namų gali būti kažkas tokio.

Apžvelgusi žmones matau, kad čia renkasi laisvos sielos žmonės - menininkai. Tad nužvelgiu savo palydovą, kuris net ir dabar visiškai apsirengęs juodai ir neįsivaizduoju ką jis čia gali veigti.

-Tai reiškia sutinki,- staigiai pasižiūriu į barmenę, kuri man atrodo labai besidžiaugianti. Tik nesuprantu kas su kuo turėtu sutikti.

-Ne, aš vis tiek nesutinku, tiesiog man reikia kavos, nes pirmas puodelis atsidūrė ant mano marškinėlių.

-Einam man atrodo kažkur yra dar užsilikę mano sūnaus marškinėliai gal jie tau tiks?

-Ne, tikrai nereikia viskas gerai. Aš čia tik grįžau gauti puodelį tos pačios kavos ir susipažinti su tos nelaimės kaltininke. Tai ko norėsi?- supratusi, kad jis kreipiasi į mane staigiai apsisuku ir pamatau dvi poras akių susmeigtas į mane vienos iš jų žalios, o kitos gelsvos. Pirmą kartą matau vaikiną su tokiomis ryškiai žaliomis akimis.

-Man bus gerai šalta frappe,- visiškai nesuprasdama ką dar galėčiau pasakyti apsižvalgau ir suradusi laisvą stalelį prie lango ten atsisėdu. Po kiek laiko priešais mane būna padėta du puodeliai ir matau siluetą, kuris atsisėda priešais mane. Pakėlusi galvą matau kaip jis žiūri į mane ir gurkšnoją savo kavą. Pasiimu į rankas savo puodelį ir atsigeriu.

-Taip ir negavom progos susipažinti. Kuo tu vardu?- jis žiūri į mane savo keistu žvilgsniu, kuris mane tiesiog trikdo ir man tarsi liepia jaustis nepatogiai.

-Aria, o tu?- vis dar su šiokiu tokiu sutrikimu žiūriu į jį.

-Aronas, ką veiki šitam mieste, atostogauji?

-Galima ir taip sakyti,- nusuku akis į šalį ir pasižiūriu pro šalį einančius žmones, lauke vietos staleliams net nebūtų, o taip būtų įdomu patirti ta šurmulį ramiai sėdinti tarp jo, o ne prie.

-Ar galima gauti išsamesni atsakymą?- staigiai pasuku galvą vėl į priešais mane sėdinti vaikiną.

-Gavau pasiūlymą pagyventi šiam mieste, tad tiesiog sutikau,- stebėdama jo veido išraiškas atsigeriu dar gurkšnį.

-Tai iš kur esi?- paklausia visiškai nebandydamas nieko atskleisti apie save.

-O apie save nieko nepasakysi?- jis papurto galvą ir suprantu, kad atsakymo tikrai negausiu.- Esu iš Anglijos iš...

-Palauk iš Anglijos, gal tu iš Leičesterio?

-Ne aš iš Londono, o kažką nori sužinoti?

-Aš ten gyvenau kol mama neturėjo išsikraustyti ir tiesiog man būtų visai įdomu sužinoti kaip ten dabar yra.

-Taip, kas sieja žmogų su gimtine jam visada bus įdomu. Tai kiek laiko čia gyveni?

-Greitai bus aštuoneri metai, bet rudenį žadu išvažiuoti mokytis. Tai jo tik tiek. Na, o kokia tavo istorija?- nusišypsojusi ir susinepatoginusi tiesiog nusisuku į langą.

-Teta man atsiuntė kvietimą atvažiuoti čia kuriam laikui, aš norėjau ištrūkti nors vasarai ir būčiau išprotėjusi tad tiesiog paprašiau tėvų, kad leistų atvažiuot čia, bet jie mane išsiuntė visiems metams,- gyliai įkvėpusi pakeliu akis į langą, nes kol šnekėjau jas nuleidau ir pamatau Arono veido atspindį, kuris yra susimąstęs.- Kas?

-Ne nieko, man tik pasivaideno. Reiškia, kad mūsų keliai dar susikirs...

-Kaip suprasti?- visiškai sutrikusi paklausiu jo.

-Na nors miestas didelis, bet atsitiktiniai susitikimai vis tiek įmanomi, o dabar aš jau turiu tave palikti,- jis atsistoja ir patraukia link išėjimo. Kai aš susigaudau kas nutiko jis jau būna dingęs, o prie jo puodelio palikti pinigai, kurie, kaip suprantu, bus užmokestis už mūsų gėrimus.

Pabaigiu išgerti ir palikusi puodelius išeinu į lauką, kai pasuku galvą atgal pamatau nuostabų kadrą.

Kavinukės klientai atrodo tarsi iš kitos visatos, o stiklas tai dar labiau sustiprina, bet dar geriau atrodo praeiviai, kurie eina pro šalį ir ji nekreipia dėmesio kas dedasi aplinkui. Padariusi kelis kadrus vėl patraukiu link savo tikslo.

***

Kai pasiekiu tikslą apžvelgiu pastatą ir įeinu į vidų. Ant sienų kabo įvairiausios nuotraukos.

Einu nuo vienos link kitos ir bandau suprasti ką žmonės norėjo čia pavaizduoti, kokia techniką naudoja ir ar tai jiems yra svarbu, nes man jei tai yra nereikalinga aš nefotografuoju. Pastebėjusi vieną nuotrauką, paprastą gamtos peizažą, pabandau suprasti kas ten pavaizduota.

-Šitą darbą padarė kai gavo temą- paslaptis. Viena iš įdomesniu temų, nes kiekvienam šis žodis reiškia ką nors kitą.

-Taip, tiesa,- net nepagalvojusi atsakau į vaikino paaiškinimą. Supratusi ką padariau staigiai apsisuku ir pasižiūriu į už manęs stovinti vaikiną geltonais, trumpai nukirptais plaukais ir su marškinukais.

-Tavęs nesu čia matęs, gal galėčiau kuo padėti?- atsirėmęs į stalą ir atsipalaidavęs žiūrį į mane kas mane šiek tiek nervina.

-Ne atėjau tik pasižiūrėti kelio iki čia, nes pradėsiu lankyti fotografijos kursus vasara.

-Taip čia geriausia vieta tam. Ach koks aš nemandagus, aš Etanas. O tu būsi...- nutęsdamas galūnę ir ištiesiąs ranką link manęs paklausia.

-Aria, malonu susipažinti Etanai,- paspaudžiu jo ranką ir nusišypsau.

-Gal tau aprodyti patalpas, kur vyksta pamokos?- paklausia.

-Gal kitą kartą galėsi man parodyti, dabar turiu eiti, iki,- su šiokia tokia liūdnumo gaidele jam pasakau.

-Reiškia bus ir kitas kartas,- jo veidą iš kart nušviečia šypsena, o šie žodžiai man primena pokalbio su Aronu galą. Du kartus per dieną- Lauksiu, Aria, iki.

Kai išeinu atsigręžiu ir pamatau kaip jis man pamojuoja aš jam taip pat pamojuoju ir vėl apsisukusi patraukiu namo.