Ilgiuosi tavęs...

28

 Važiuojame tylėdami, nebandydami išsklaidyti aplinkos užėmusią nuotaiką. Važiuojame panašiai kaip ir atvažiavome tik nepasukame atgal, o pradedame kilti ir sustojame vienos parduotuvės aikštelėje ir išlipame. Tomas klauso Arono ir neprieštarauja bei nesimaivo kaip anksčiau. Visi ramiai patraukiame link posūkio ir eidama žvalgausi aplink namus, jie nieko neišsiskiria iš aplinkos nei savo išvaizda, nei kokiu nors ženklu. Kai tik pasukame už kampo pasižiūriu į užrašyta gatvės pavadinimą ir nusijuokiu. Aronas mus atsivežė į Holivudo bulvarą. Iš kart ant šaligatvio pamatau žvaigždes ir nusijuokiu. Tomas irgi pradeda vaikščioti ir žiūrėti aks yra ant jų, bet kiek žinau jis nemoka skaityti tad nelabai ką ir gali pasakyti.

Pavaikštome po šia alėją dar atskirai ir nieko nekalbėję grįžtame prie automobilio. Vėl susėdame ir tyloje važiuojame. Gale sėdintis Tomas pradeda žaisti su pasiimtu žaislu ir nekreipiu į jį dėmesio, o Arono įsmeigtas aštrus žvilgsnis įkelią, lyg jis norėtų ką nors pradeginti man neduoda ramybės. Dar kartą žvilgtelėjusi į Tomą ir pamačiusi, kad jis užsiėmęs savo reikalais pasilenkiu arčiau Arono ir paklausiu:

-Ar kažkas ne taip, kad užpykai dėl to, kad Tomas sušlapo vandenyje arba dėl kažko kito?- pamatau, kad jo rankos dar labiau įsitempia, bet jis tik nusišypso ir pasisuka pasižiūrėti į mane, bet ir vėl greitai nusisuka.

-Nebuvau užpykęs tik man nelabai aptiko, kad Tomas sušlapo,- pasako nežiūrėdamas man į akis ir iš jo balso tono galiu suprasti, kad jį graužia dar kažkas, bet nenori apie tai kalbėti. Tad vėl atsisėdu į savo vietą ir nebebandau jo kalbinti tik važiuojame tyloje, kuria prasklaido iš galo atsklindantys Tomo keliami garsai.

Pradedame kilti vingiuotu keliuku į kalną ir pasukus dar kelis kartus priešais mus atsiranda Holivudo ženklas.

Atrodo, aks čia tokio, tai tik paprastas užrašas, kuris skelbia koks miestas, bet tai pamačiusi noriu tik juoktis ir verkti tuo pačiu metu, nes kiek kartu esu apie jį skaičiusi, žiūrėjusi nuotraukose ir tai vis tiek neprilygsta tam. Tai parodo, kur aš esu ir kaip man pasisekė, kad sutikau priimti šį pasiūlymą ir atvykti pas tetą, o po to keliauti su Arono į čia.

Pastatome automobilį kelkraštyje ir išlipame, atsistojame viduryje kelio ir nusifotografuojame. Aronas irgi pralinksmėję ir net nusijuokia kelis kartus.

-Sėdam atgal, nes čia tikrai nėra mūsų galinė stotelė reikia judėti toliau,- pasako paimdamas Tomą į rankas ir aptraukdamas atgal prie automobilio. Kai tik pasitraukiu nuo kelio vidurio pro mus pralekia kitas automobilis, o po jo iš kar keli vėl pravažiuoja. Nurimus eismui patraukiu prie automobilio ir atsisėdu į vidų. Aronas jį užveda ir nuvažiuojame į tą pusę į kuria traukė ir automobiliai pralėkę pro mus.

Pakilus dar kurį laiką atsirandame automobilių aikštelėje ir sustojame vienoje iš vietų ir išlipus Aronas kažkur patraukia, o aš su Tomu lieku prie automobilio tad pradedu dėti į kuprinę vandens buteliukus ir dar visus daiktus, kurių mums gali prireikti einant. Grįžus Aronui patraukiame link tako, kuriuo reikia eiti, kad pasiektume ženklą. Vos ne vos pavyko įtikinti Tomą, kad žaislą reikia palikti automobilyje ir jo niekas nepaims.

Patraukiame taku ir džiaugiuosi, kad iš abiejų pusių yra medžiai ir padaro šešėlį, kad nekaistume. Priešais mus eina dar keli turistai, taip pat ir už mūsų girdisi balsai. Nuo ženklo grįžta japonų grupelė. Jie visi apsirengę baltai ir slepiasi po didelėmis skrybėlėmis , kad tik kuo mažiau saulės spindulių patektų ant jų odos. Paėjus dar kurį laiką dingsta medžiai ir jų sukurtas pavėsis. Einame žvyruotu keliuku ir nieko daugiau nematome kaip tik tai priešais mus saulės iškaitintą kelią, kurio tolumoje nesimato jokio ženklo, kad einame teisingai. Tomas po kurio laiko pavargsta ir Aronas jį privalo nešti ant nugaros, man lieka kuprinė. Vanduo jau išgertas iš beveik dviejų buteliukų ir tiek pat dar liko. Tad taupome, kad galėtum ir grįžti, bet burna vis džiūna atrodo, kad į ją būčiau prisidėjusi smėlio ar druskos ir negaliu jos atsikratyti. Saulė dar labiau kaitina ir nieko negaliu dėl to padaryti tik stengtis slėptis po savo kepure, kuri nieko gero neduoda tik neleidžia saulei spiginti man į akis.

Matosi iš priekio vėl grįžtanti viena žmonių grupelė, bet tai gali atrodyti jau net kaip ir miražas, nes nebetikiu niekuo ką matau, akyse kartais paraibuliuoja ir norėtųsi, kad tai greičiau liautųsi ir nebereikėtų rūpintis apie tai ar dar ką nors.

-Na ką dički, pabaigsi eiti pats,- nukelia Tomą nuo pečiu Aronas ir pastato ant žemės ir aptraukiam vėl ta pačia kryptimi. Tik po kurio laiko pamatau, kad priešais mus pasirodo užrašas iš daug arčiau. Susirandama pavėsį ir atsisėdame. Pasisukus vienoje pusėje matosi atsiveriantis miesto vaizdas, o kitoje ženklas.

-Kodėl pamatyti miestą iš aukštai taip vilioja?

-Neįsivaizduoju, gal dėl to, kad leidžia pasiusti ne tokiam menkam?- pasiūlo Aronas, bet aš su juo nesutinku tad tik papurtau galvą. Kol Tomas kramsnoją vieną iš sausainių rastų kuprinėje.

-Negi negali būti, kad dėl to jog nematai visko kas jame dedasi, kad kai kurie pastatai yra apgriuvę ir juos reikėtų renovuoti. Žiūrėjimas iš aukštai padeda susikurti patvarumo ir grožio įvaizdį, bet tai lyg su žmonėmis, kol jie neparodo, kad turi daug paslapčių,- pagalvoju ir išgirstu kaip kažkas gyliai įkvėpia, ir tai tikriausiai žmonės kurie ką tik čia atėjo, nes vienas labai sunkaiai kvėpuoja.

-Norėtumėte pasižiūrėti į ženklus iš arčiau?- Aronas paklausia ir atsistojame nuo žemės. Sutinku su jo pasiūlymu ir patraukiame link kažkokio kelio. Einam kol pakylame iki kažkokio pastato ir užlipame į kalną. Priešais mus dar aiškiau atsiveria miesto vaizdas, o apačioje esančios raidės irgi matosi.

Pabuvę ten kurį laiką patraukiame atgal, o Tomas vėl užsiprašo ant Arono pečių ir padeda savo smakrą ant Arono galvos.

***

Pasižiūriu pro automobilio langą ir matau Tomo kontūrus. Jis susiraitęs į kamuoliuką ant galiniu sėdiniu ir užklotas pledu, o po galva pasikišęs žaislą miegą. Tyliai pasitraukiu nuo lango ir grįžtu prie Arono, kuris sėdi atsirėmęs į automobilio priekį ir ant kelių užsiklojęs pledą. Atsisėdu šalia jo ir mano kojos iš karto būna uždengtos juo.

-Kiek kartu esi žiūrėjusi į dangų ir juo grožėjaisi?- tyliai paklausiai ir jo ranka atsiranda ant mano pečių, o savo galvą nuleidžiu ant jo peties.

-Gal tik tai vaikystėje, kai vykdavau į turistinius žygius ir tai labai retai, o kas?

-Nieko, tik man vis neduoda ramybės mokytojos kai kurie pasakojimai. Juk mes visi žinome, kad žvaigždės yra labai toli, net ir tos pačios planetos, bet žvaigždės dar toliau ir jų šviesa turi keliauti iki mūsų kelis šviesmečius kol mes ją matome. Norėčiau pamatyti tikrą kosmosą, kaip jis atrodo dabar, nes kai kurios žvaigždės gali būti jau mirusios, bet mes matome vis dar atitekančią jų šviesą ir tai labiausiai stulbina. Juk kaip kažkas, kas jau yra mirę, dar gali skleisti šviesą ir būti toks gražus?

-Nenoriu to sužinoti ir niekada nenorėsiu, nes tai tiesiog ne man, pasitikiu tik tuo ką matau savo akimis.

Tyliai sėdime ir stebime dangų, stebiu kai kuriuos nurodytus jo kūnus ir matau kaip jie juda, kyla aukštyn ir vis leidžiasi. Vienoje vietoje greitai praskrieja šviečiantis kūnas, bet nemirksi, kažkurios planetos palydovas, ir dingsta.

Sėdžiu šiltame Arono glėbyje ir stebiu žvaigždes, o galva atsiremia į mano ir mes sėdime susiglaudę ir paskutinis dalykas, kurį prisimenu yra kaip užmerkiu akis ir Arono tylus balsas pasakojantis kaip jis atvažiavęs į Ameriką pasigedo pro langą matomų žvaigždžių.