Ilgiuosi tavęs...

31

-Kaip laikosi mano mieloji sesutė?- kai tik atsiliepiu išgirstu linksmą brolio balsą, o jis pats pasirėmęs ant alkūnių ir atsigulęs jau savo bendrabutyje žiūrį į mane ir laukia kol ką nors atsakysiu.

-Puikiai, o kaip pats laikaisi? Matau, kad jau grįžai į bendrabutį?

-Taip, su tėvais atsibodo leisti laiką ir kai jie pasakė, kad ir tu negrįši prieš mokslo metus, o liksi ten mokytis man nebebuvo ko laukti todėl ir grįžau į bendrabutį,- trukteli pečiais kiek jam yra įmanomą ir pasiėmęs kompiuterį į rankas atsisėdą, todėl kurį laiką matau tik tai neaiškius kontūrus.- Kodėl nusprendei ten likti?

-Nežinau, tiesiog norėjosi ko nors naujo, o kai su tėvais kalbėjau praeitą kartą jie šiai minčiai pritarė,- pasisukioju kėdėje ir mano žvilgsnis nukrypstą į telefoną, kuris suvibruoja, bet greitai liaujasi ir aš vėl susitelkiu į Diloną.

-Jie pritars viskam, kol tu pati to norėsi, žinok tai. O jei persigalvotum aš visada galiu atvažiuoti palaikyti tau kompanijos,- pakilnoja antakius priversdamas iš savo žodžių mane nusijuokti, nes žinau, kad jis nori čia atkeliauti, bet jeigu aš pasikviesčiau tai būtų tinkama priežastis.

Išgirstu kaip prasiveria mano kambario durys ir atsisukusi pamatau Eliją.

-Pas tave kai kas atėjo, ar įleisti?

-Žinoma,-pasakiusi jau noriu nusisukti, bet vos tik Elijai pasitraukus iš tarpo jį užpildo Aronas ir įeidamas į kambarį uždaro duris.

-Jau beveik pietūs, o tu vis dar su pižama?-prieidamas prie manęs ir mane nužvelgdamas pakalusia. Pati pasižiūrėjusi į savo rūbus pastebiu, kad vis dar esu su pižama, o su ranka persibraukusi plaukus suprantu, kad jie yra tokie pat kaip ir po miego - nešukuoti.

-Neturėjau tam laiko,- pasakau ir paimu į rankas telefoną pasižiūrėti kodėl jis vibravo ir pamatau, kad tai buvo žinutė nuo jo.

-Nereikia teisintis, man tai patinka,- jis jau lenkiasi prie manęs pabučiuoti, bet išgirstame atsikrenkštimą ir atsisukusį į kompiuterio ekraną pamatau nustebusį brolį, kuris žiūri į mus išpustomis akimis.

-Kas tu toks?- pasigirsta jo užkimęs balsas ir jis vis dar nenuleidžia akių nuo Arono ir mano rankos, kuri yra atremta į jo krūtinę.

-Aš Aronas, o tu būsi?- girdžiu keistą gaidelę, jo balse, bet nesuprantu ką ji reiškia.

-Dilonas, jos brolis. Aria, aš gal jau eisiu, nes tikrai yra vėlu ir nenoriu tavęs daugiau gaišinti,- matau kaip jis apsimeta, kad nusižiovauja ir pamojavęs nutraukia ryšį.

-Renkis, važiuosime prie jūros,- pasako nusišypsodamas ir trumpam sujunkdamas mūsų lūpas. Atsitraukęs išeina iš mano kambario palikdamas vieną ir leisdamas apsirengti. Dar kartą pasižiūriu į kompiuterio ekraną, kuriame visai neseniai buvo brolio veidas ir jį išjungusi apsirengiu mėlynus šortukus ir baltą palaidinę bei užsidedu lengvą liemenę su ilgais skvernais, per plaukus persibraukiu šepečiu ir pagriebusi savo juodą kuprinę išeinu pro kambario duris, kur prie laukujes durų pamatau stovinti ir manęs laukianti Aroną. Girdžiu kaip teta dainuodama sukasi virtuvėje ir nelabai kreipia dėmesį į tai kas vyksta čia. Apsiaunu baltus sportbačius ir pagriebusi nuo spintelės savo raktus kartu su Aronu išeinu iš buto.

Nusileidę žemyn prieiname prie motociklo ir aš daugiau nieko nelaukusi paimu šalmą ir jį užsidedu. Aronas užsėdęs palaukia kol aš atsisėsiu ir pajautęs mano rankas ant liemens užveda motociklą ir patraukia prie jūros.

Atvažiavus pamatau jau laukiančius visus draugus, tad kai tik sustojame nušoku nuo motociklo ir patraukiu prie draugų tuo pačiu metu nusiimdama šalmą ir jį nešdama rankoje. Priėjusi atsistoju šalia merginų ir pasisveikinusi pradedu klausytis, kaip jos kalba apie matytus filmus, o aš neturėdama ko pridurti išsitraukiu telefoną ir pasižiūriu į atėjusius pranešimus.