Ilgiuosi tavęs...

5

Grįžusi iš dar vieno pasivaikščiojimo po sodą įsijungiu kompiuterį ir sukeliu nuotraukas, kurias padariau per šiuos du pasivaikščiojimus.

Išrinkusi man labiausiai patikusia nuotrauką, kur berniukas ir mergaitė sėdi susikabinę prie tvenkinio, o mergaitė padėjusi galvą ant berniuko peties ir nuleidusi laukinių gėlių puokštę, jie buvo kokių septynerių metų įkeliu į aplankalą iš kurio tikriausiai kažkada darysiu nuotraukas.

Pabaigusi peržiūrėti likusias ir suradusi dar kelias, kurias kažkada pasidarysiu, suprantu, kad nuotrauka su berniuku ir mergaite man yra pati gražiausia, tad įsijungiu savo anoniminę anketą Instagram'e ir įkeliu ją.

Dažniausiai savęs paklausiu ar gerai būti anonime, bet tada pagalvoju kas būtų jei aplinkiniai sužinotu, kad tos nuotraukos, kurias jie giria ir žavisi, yra darytos mano...

Viską sutvarkiusi Instagram'e įsijungiu paiešką ir pradedu žiūrinėti savanorystės formas San Franciske.

Prieš pat atvažiuojant pasidomėjau vasaros užsiėmimais ir radau meno mokyklą, kur mokina fotografijos. Tad įsirašiau į vasarinius ir nemokamus kursus.

Peržiūrėjusi visus variantus aprašau keliems koordinatoriams apie jų siūloma veiklą ir kada apie ją galėtume pasikalbėti. Greitai iš vieno gaunu atsakymą, su siūlymu ryt nueiti į biblioteką, kuri yra „Golden gate" parke. Parašė tik apie susitikimo laiką ir vietą, nieko apie veiklą neužsiminė, tikriausiai rytoj per pokalbį ką nors pasiūlys.

Prieš gaunant laišką žiūrėjau kurias vietas norėčiau aplankyti. Visą tai baigusi pasileidžiu muziką ir pradedu žiūrėti ką galėčiau nupiešti ant kambario sienos, virš lovos. Žinau, kad viena siena bus nukabinta greitai nuotraukomis, o kita yra su spinta ir lentyną. Paskutinė siena, priešais lovą, yra su langu iš kurio atsiveria vaizdas į San Francisko centrą jei pro jį išlendi, bet tai daug geriau matosi kai išeinu į balkoną, kuris yra šalia mano kambario.

Suradusi piešinį, kuris man atrodo tinkamiausias pasidedu šalia savęs, o pat atsistoju ant lovos ir pradedu su pieštuku piešti kontūrus. Įpusėjus darbą pradedu dainuoti, bet muziką greitai dingsta. Išsigandusi vos nenukrentu nuo lovos, bet spėju atsiremti į sieną ir pasukusį galvą į kompiuterio pusę pamatau prie jo stovinčia tetą.

-O manęs atsiklausti nereikėjo ar galima piešti?- sukryžiavusi rankas ir piktai žvelgdama, paklausia manęs.

-Žinau, kad būtum leidus, tad tiesiog nelaukiau tavo sutikimo ir pradėjau. O ko nors reikėjo?- visiškai neišsigandusi paklausiu, nes prie tokių jos pokštų esu pripratusi nuo vaikystės. Būdama vyriausia iš vaikų ji mus taip erzindavo nuolat.

-Reikės prisiminti, kad tavęs neišgąsdinsiu,- atsitraukusi ir priėjusi prie lovos atsisėda ant jos, o aš lėtai atsitūpusi atsisėdu šalia jos.- Norėjau paprašyti tavęs paslaugos...

-Kokios? Nelabai žinau kuo galėčiau tau padėti.

-Mėgsti fotografuoti, tad gal galėtum per šį mėnesį padaryti nuotraukų ir aš jas pasikabinčiau kavinėje.

-Žinoma, tai būtų nuostabu aš tau atrinkčiau nuotraukas ir sukelčiau į raktą, kad tu galėtum išsirinkti. Turiu jų daug.

-Žinau, bet aš norėčiau, kad jos būtų padarytos San Franciske. Tad kai turėsi tinkamų norėsiu pamatyti. Beje, valgyti jau paruoštą.

Pasidėjusi pieštuką ant sąsiuvinio patraukiu į virtuvę, kartu su teta.

***

Pasibaigus mano pamainai patraukiu link bibliotekos, nes Kaylai šiandien laisvadienis ir jai tikriausiai nebūtų patike čia eiti.

Įėjusi į bibliotekos patalpas suprantu, kad ji yra susijusi su botaniką ir man čia nelabai būtų ką veikti.

-Sveiki, kuo galėtume padėti?- apsisuku ir pamatau prieš save stovint panašiai tetos amžiaus moterį su ilgais palaidais plaukais ir tikrai nepanaši į bibliotekininkę, retai lankausi Londono bibliotekoje, bet visada galvojau, kad bibliotekininkės yra surūgusios ir senos moterys ir dažniausiai tai pasitvirtindavo.

-Laba diena, vakar aprašiau laišką dėl savanorystės ir gavau pasiūlymą ateiti pasidomėti kokią veiklą siūlote.

-Žinoma, eime prisėsim ir galėsim pasikalbėti. Gal norit arbatos?

-Ne, ačiū.

-Taigi kuo tu užsiimi ir kodėl susidomėjai?- kai atsisėda priešais mane, paklausia.

-Na aš mėgstu skaityti todėl pagalvojau, kad čia būtų visai nieko, dar jei vyksta kokie renginiai galiu pafotografuoti.

-O ar mėgsti mažus vaikus?

-Labai, nes jie visiškai skiriasi nuo vyresnių ir visada sako ką galvoją.

-Tai gal norėtum dvi savaites pabūti stovyklos savanorė, mes surengėm paprastą stovyklą vaikams ir mums kaip tik reikia žmonių, kurie padėtų prižiūrėti. Žinoma galėtum padirbėti ir fotografe, nes nuotraukų tikrai reikia.

-Tikrai, aš net negalvojau, kad bus kažkas panašaus į tai, aš su mielų norų sutikčiau tik man reiktų daugiau informacijos,- visą apsidžiaugusi ir pralinksmėjusi šituos žodžius išberiu greitakalbe.

-Taip, tai tikrai yra suprantama ir jei norėtum tikrai čia savanoriauti ateik pasišnekėti apie visą tai su direktore rytoj ir jei patiks tai ką siūlom galėsi pasirašyti reikiamus dokumentus, turėk pasą.

-Gerai, viso gero.

-Viso gero,- pamojavusi man atgal patraukia į bibliotekos gilumą, o aš išėjusi į lauką įsijungiau navigaciją ir susivedusi meno mokyklos adresą patraukiau link ten, kad ryt greičiau surasčiau kelią. Pastebėjau, kad atstumas nuo namų ar darbo vietos iki mokyklos yra ilgas, bet dėl to nenuliūdau, nes galėsiu pasivaikščioti po miestą ir susipažinti su juo.

Eidama visą kelią žvalgausi aplinkui ir vis kažką nufotografuoju kas patraukia mano akį. Paeinu kelis žingsnius atgal ir netikėtai pajuntu kažką šlapio ant savo nugaros. Staigiai apsisuku ir pamatau juodaplaukį stovinti su šlapiais marškinėliais.

-Aš labai atsiprašau... aš atpirksiu gėrimą ir marškinėlius,- staigiai susigėdusi net nebežinau kur dėti rankas ir tarsi jas pradedu tai tiesti prie jo tai kaip tik traukti tolyn.

-Gal gali liautis?- matau, kad jis dar labiau pradeda irzti.

-Ką?

-Tu visą šį laiką kartojai „atsiprašau" tai gal galėtum liautis ir aš turėjau suprasti, kad kažkada man teks irgi tai išgyventi.

-Ką išgyventi?- vis dar sutrikusi stoviu ir jaučiu kaip į mus abu trankosi žmonės, o mes iš vietos nesijudinam.

-Kai apipila kokia nors turistė, kuri yra per daug išsiblaškiusi ir nesižvalgo.

-Aš tikrai labai ats...

-Ne, jei dar bent kartą pasakysi tai aš tikrai pradėsiu rėkti.

-Aš tikrai gailiuosi, tai jau kitas žodis,- man tai pasakius jis gyliai įkvėpia oro.- Gal galėčiau kaip nors tai atpirkti?

-Na, naujas puodelis gėrimo man praverstu ir, tikriausiai, tau taip pat reikėtų ko nors išgerti,- jam tai sakant jo veide atsiranda keista šypsena, jis patraukia link kavinukės, iš kurios jam išėjus aš jį apipyliau, durų. Palaiko jas praviras kol aš įeisiu ir po to jis pats įeiną sujudindamas varpelį galva.