Ilgiuosi tavęs...

30

Nuo ankstaus ryto trinuosi fotografijos kursuose, nes šiandien pristatome savo darbus, kuriuose turime parodyti ką gero išmokome per tokį trumpą laiką. Sėdžiu kartu su Tomu ant palangės ir laukiu kol bus mano eilė eiti į kabinetą pristatyti darbą. Jaučiu kaip mano visa oda yra pasišiaušusi iš baimės ir nenusakomo laukimo kol pagaliau galėsiu eiti ir papasakoti apie tai ką padariau. Negaliu pabūti ramiai nei kelių minučių todėl vis dar judinu kojas ir kartais su kulnais atsitrenkiu į šaltus radiatorius, kurie suvirpa ir paskleidžia nemalonų garsą.

Yra pašaukiamas dar vienas vaikas ir jis atsistoja kartu su savimi paimdamas ir šalia buvusia drobę, ant kurios yra atspausdina nuotrauka. Gyliai įkvėpęs praveria duris ir įeina. O mes, visi kurie dar to negalėjo padaryti, sėdime savo vietose ir laukiame kol galėsime įeiti pro tas šiurpiąsias duris.

Etanas šalia manęs atsidūsta ir išsitraukęs telefoną iš kišenės pradeda kažką rašyti ir šypsosi. Nespėjus nuo jo nusisukti mano telefonas irgi suvibruoja ir pasiimu jį nuo palangės. Pamatau šviečiančia Arono ikoną ir nieko nelaukusi atsiliepiu. Gal jis nors kiek mane nuramins?

-Sveikas,- tyliai sušnabždu ir dar kartą sumaskatuoju kojomis taip ir vėl priversdama radiatorius virptelėti.

-Labas, kodėl šnabždi?- linksmai pakalusiai ir fone girdžiu vaikišką muziką.

-Nes jei kalbėčiau garsiai sugriaučiau rimtumą, o ką tu darai, kad girdžiu filmukų muziką?

-Tomas privertė kartu su juo pasižiūrėti filmukus, kuriuos nupirko mama, kol buvome išvažiavę, o kad visą laiką dingdavau iš namų tai dabar jis mane sulaikė. Tad ir žiūriu,- įsivaizduoju kaip jis sėdi atnarinęs galvą ir su ranka braukia per plaukus, o šalia jo, Tomas linksmai žiūri filmukus ir priverčia jį kartais pažvelgti ir tai žinau, nes girdžiu kaip Tomas vis jam liepia padėti telefoną.

Išgirstu kaip Tomas klausia su kuo šneka jo brolis ir kai Aronas atsako, kad su manimi pasigirsta grumtinių garsai.

-Sveika Aria, kaip tu, ar atvažiuosi pas mus?- pasigirsta uždusę Tomo balsas, o tolėliau girdisi kaip Aronas ieško savo brolio. Nuo tokio jų elgesio aš nusijuokiu.

-Nežinau, bet jei pavyks tai tikrai,- pasakau ir nieko daugiau nebeišgirstu tik tai kaip Aronas vėl atima telefoną iš Tomo ir liepia jam eiti žiūrėti filmukų.

-Ką gero veiki?- lyg ką tik nebūtų nieko įvykę paklausia.

-Laukiu kol galėsiu eiti atsiskaityti baigiamojo darbo ir tada gal švesti, o kas?

-Nieko tik įdomu sužinoti ką veiki. Žiūrėk...- bet nebeišgirstu ką jis nori pasakyti, nes pro duris išeina įėjęs vaikas ir kartu su juo vienas iš vertintojų.

-Panelę, White Aria, laukiam jūsų,- pasigirsta vertintojo balsas ir nieko nelaukusi numetu skambutį, net neatsisveikinusi, pagriebiu šalia stovėjusia drobę ir nušoku nuo palangės patraukdama prie durų, kurias taip norėjau visą laiką pasiekti, bet dabar tas noras mažėja ir didėja baimė. Dar vis girdžiu kaip man nušokus nemaloniai sugirgždėjo palangė ir suvibravo radiatoriai. Gyliai įkvėpiu ir praveriu duris.

Priešais mane atsiveria paprastos klasės vaizdas ir pačiame priekyje padėti paprasti mokykliniai stalai už kurių sėdi vertintojai, o priešais juos pastatytas molbertas. Į jį padedu savo nuotrauką ir atsistoju prie darbo.

-Nebandžiau ieškoti nepakartojamos vietos, kuri man padėtų gauti kuo aukštesnį rezultatą ir nesitikėjau gero rezultato kai dariau šią nuotrauką, bet joje užfiksuota nuostabiausia akimirką, kuria patyriau per visą šią vasarą. Supratau, kad naktis negali būti vien tik niūri ir jei tik išdrįsti pakelti galvą aukštyn pamatai daug gražesnį dangų nei dieną. Visos žvaigždės ir aplinkui vyraujanti tyla sukuria paslapties vaizdą, o nakties tamsuma padeda pasislėpti nuo visų nepageidaujamų dalykų ir tada galima būti tik savimi, nes žinai, kad niekas nepastebės ir galima parodyti savo kitą pusę. Nors ši nuotrauka to ir neišreiškia, bet ji išreiškia, kad naktis daug labiau suartina žmogų su kitu žmogumi kai būna tikru savimi, o ne apsimetinėja.