Ilgiuosi tavęs...

22

Paskutinė stovyklos diena, per šias dvi savaites susibendravau su Ava. Vaikai, nors kartais jie mus visas tris labai nervino, bet tapo atostogų dalimi, kurios tikrai negalime pamiršti. Ši diena mums tapo pati geriausia, šviečia saulė ir niekas netrykšta noru sėdėti viduje, todėl iš ankstaus ryto buvome laukia.

Mankštinomės, po to žaidėme žaidimus. Buvo laisva diena, per kuria nebevyko jokie užsiėmimai. Ji buvo skirta atsisveikinimui. Kaip aš jų visų pasiilgsiu...

-Nežinau ką jos sugalvojo, bet mane tai ką mačiau šiek tiek gąsdino,- lyg iš niekur išdygusi šalia manęs Ava pasako. Šiandien mes abidvi susirišome plaukus į kasytes ir apsirengėme panašiai mėlynus šortus bei baltas palaidines. Ryte pamačiusios tai nusijuokėme, pasiilgsiu jos. Po šios veiklos kartu kur nors eidavome, o ji šiandien vakare su tėvais išskrenda į Niujorką ir nežino kada grįš.

-Ir ką gi tokio matei?- nesupratusi dėl ko ji taip nerimauja apsižvalgau ar nieko nesimato keisto, nesimato, tik vaikai žaidžiantis liestines.

-Vandens balionus,- sušnabžda man į ausį ir atsitraukusi pasižiūri išsigandusiu veidu. Dabar jau ir aš bijau, nors ir karšta diena ir sutikčiau atsigaivinti vandenyje, bet nenoriu būti aptaškyta vandens kai dar turėsiu eiti į darbą greitai beveik per visą miestą.

-Vaikai, ateikit čia! Turim jums staigmeną,- pasigirsta vedėjos balsas, kuris nutraukia vaikų žaidimą. Jis visi pasileidžia link jos, apstoja ratu laukdami kol ji pasakys ką toliau daryti. Su Ava patraukiu link jų.

Viktorija vakar grįžo namo, o kai mums tai pasakė atrodė laiminga ir nenustygstanti vietoje. Nesusidraugavau su ja, bet ją vis teik šiek teik pažinau, o kai ji jau išvažiavusi supratu, kad ji įnešė į šią veikla savų spalvų, kurios kartasi praversdavo.

Sustojus prie vedėjos pažvelgiu į vaikų veidus. Jų akys krypsta į kibirą pilną vandens balionėlių ir jie nenustygsta vietoje.

Karštis sunkia mano jėgas tad nesuprantu kaip jie gali būti tokie gyvybingi ir trykštantis noru dūkti. Tokiu metu vaikų tikrai nesuprasiu. Atsisėdu ant žolės pasekdama Avą, bet vis dar nenuleisdama žvilgsnio nuo vaikų. Turiu žinoti ar man reikės bėgti nuo jų...

-Šiandien yra paskutinė diena, todėl jei atsimenate monstrų dieną ir per ją kurta bendra monstrą,- ji padaro trumpa pauzę palaukdama kol vaikai prisimins. Ji nusišypso ir toliau tęsia.- Matote jį stovinti ten,- rankos mostu parodo į jį.- jūs turėsite nuo linijos mesti į jį balioną. Tad greičiau eikit ir stokit į eilę, kad nereikėtų vėliau laukti.

Jie visi pasileidžia į tą pusę, mes, abidvi, atsistojame nuo žemės ir nusivalome šortus. Vedėja paima kibirą į rankas ir prieina prie mūsų. Visos kartu nueiname prie vaikų, kurie jau nenustygsta vietoje ir tik laukai kol galės mesti balioną.

Priekyje stovintis berniukas pasiimą balioną ir jį metą užkliudydamas tik ranką, bet monstras vis tiek nuvirsta ant žemės, o balionas susprogsta prie pat žolės.

-Gal galite nueiti ir palaikyti jį, kad negriūtų visada?- nuėjusios prilaikome monstrą už rankų galų ir kaip tik galime toliau atsitraukiame, kad neaptaškytų vanduo. O dar maniau, kad nereikės pakliūti į ugnies liniją.

Vaikai išmėto į monstrą visus balionus aptaškydami mus tik kelias vandens lašeliais, kurie greitai išdžiūna. Jie po paskutinių savo metimų gauna žaislų ir nuėję į pavėsį atsisėda pradėdami su jais žaisti.

Greitai būna atvežta pica. Vos tik vaikai ją gauna į rankas viskas nutyla ir galima girdėti toli važiuojančius automobilius bei praeinančių žmonių pokalbiai. Ją taip pat sklaido mano su Ava pokalbis, o po to ir vaikų.