Kontraversiška istorija, nukelianti į 1999 metus, kai dar Lidija buvo gyva. Kas nutiko jos paskutiniais gyvenimo mėnesiais, apie ką tik retkarčiais buvo užsiminta "Praeities belaisviuose"? Pirmasis labdaros balius Lietuvoje, laukinis kapitalizmas, Ž...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Ryte jaučiausi kaip besielė, nieko nematanti, negirdinti ir nekalbanti, tik šalia tėvo kiurksanti priešais televizorių ir vis iš naujo prisimenanti nakties nuotrupas. Apimta nervingumo, nagu krapščiau kadaise ant sofos krašto prisilipintą "Love is..." lipduką. Ar tai nebuvo tik blogas sapnas? Ar Edgaras tikrai man tai pasakė? O galbūt ne? Gal pasigirdo, Laurynas per daug prisuokė į galvą tų nesąmonių apie išnaudojamą kvaišą - mane, tad supratau kažką ne taip? Bet ne... Juk jis taip ir pareiškė: "mums reikia skirtis". O tada spengenti tyla. Jokio paaiškinimo, atsisveikinimo. Nieko. Likau tik su galvoje ūžiančiais klausimais, kuriems geriau atsakymo ir nerasti. Antraip išprotėčiau. Stengiausi iš vis apie tai negalvoti, apsimesti, jog nieko nenutiko. Lyg nebūti savimi, palikti savo tikrąją esybę gulėti lovoje, dar geriau — užkasti už namo bei tapti kažkuo nauju.
Ta nauja Lidija, kuri daugiau nebetikės niekuo. Kuri neleis jokiam pašlemėkui apsukti save aplink pirštą.
— Ar girdi? — tėvas spragtelėjo man į smilkinį. — Tai kur tas tavo Edgaras? Kodėl neatėjo?
Edgaras. Edgaras. Kas tas Edgaras? Štai, man visai neblogai sekėsi. Jau beveik pamiršau jį.
— Susirgo, — trumpai atkirtau.
Jis tik kažką myktelėjo, pasikasė smakrą ir toliau įsmeigė akis į mažytį televizorių. Transliavo "Baudos aikštelė" pakartojimą. Niekada nesidomėjau krepšiniu. Nesupratau jo taip gerai kaip tėvas. Pastarasis kartais geriau atsakinėdavo į klausimus negu kai kurie dalyviai.
— Tai gal kitą kartą ateis?
Įsijungė reklama. Rodė trumpus žinių reportažus apie naktį įvykusius sprogimus bare Kaune. Kaip išprotėję lakstė gaisrininkai ir policininkai. Įtariamas dar vienas gaujos išpuolis.
— Gal ir ateis... — abejingai sušnabždėjau ir padėjau galvą ant sofos krašto.
— Andrėjau, nukask lauke sniegą! — iš virtuvės sušuko mama. — Ateis Darija, tai vėl keiks mus!
— Tegu pati nusikasa, kad taip nori!
— Ateis tetos? — su nusivylimu paklausiau. Vadinasi, ir Laurynas su jomis. Tikrai trauks per dantį dėl Edgaro.
— Nu gi nueik, — šluostydama lėkštę maldavo mama. — Pravėdinsi galvą, gal tas pachmielo kvapas nuo tavęs išsisklaidys...
— Kas tas pachmielas?! — stumdydamas žaislinę mašinėlę paklausė brolis.
— Susipažinsi vėliau, — tingiai atsistojęs nuo sofos, tėvas mirktelėjo Nikitai.
Kadangi atsirado daugiau vietos, ištiesiau kojas. Iki pilnos laimės pritrūko tik valdymo pultelio. Apčiuopusi aplink save, neradau. Ko gero, tėvas su užpakaliu nustūmė į tarpą tarp atlošo. Suniurzgėjusi iš nepasitenkinimo atsisukau pažiūrėti, kur su ta kvaila mašina nubindzeno vaikigalis.
