Kontraversiška istorija, nukelianti į 1999 metus, kai dar Lidija buvo gyva. Kas nutiko jos paskutiniais gyvenimo mėnesiais, apie ką tik retkarčiais buvo užsiminta "Praeities belaisviuose"? Pirmasis labdaros balius Lietuvoje, laukinis kapitalizmas, Ž...
Oups ! Cette image n'est pas conforme à nos directives de contenu. Afin de continuer la publication, veuillez la retirer ou mettre en ligne une autre image.
Prieš kūno kultūros pamoką, merginų persirengimo kambaryje netilo kalbos apie vakar įvykusį tėvų susirinkimą. Daugelis klasiokų šeimų pasišovė padėti vienišam likusiam Dainiui. Reikėjo pamelžti karves, nuvežti pieną priduoti į supirkimo punktą, namų ruošos darbai. Juk vaikinui reikėjo ir mokytis, ne tik sukti galvą dėl nenuvalytų dulkių ar nepašertų kiaulių! Tad akivaizdu, jog mūsų tėvai neliko abejingi. Šiandien pagaliau atėjo ta diena, kada bus kreiptasi į policiją. Per daug laiko praėjo. Šeima nesugrįžo, matyt tikrai kažkas rimto. Sau prisiekinėjau, jog tai vienos iš gaujų darbas. Tik kuo ir kam Dainiaus tėvai nusikalto?
Svarstėme, kada mokykloje pasirodys žurnalistai iš televizijos. Juk toks įvykis, nugriaudėjęs ir taip neramioje Lietuvos žemėje.
— Žinot, labiausiai bijau, kad dėl to atšauks Valentino dienos šokius, — pasiskundė vienais apatiniais stovinti Vida. Vengiau į ją žiūrėti. Nors ir mano pačios apvalumai buvo įspūdingi, į kitą žiūrėti gėdinga.
— Tiksliai! — suaimanavo mano dažniausia bendrasuolė Dainora. — Pamiršau per tuos įvykius. Bet juk negražu, jei mokykla rengs šokius, kai Dainius kenčia...
— Tai dabar taip ir gyvensime?! — pasiuto papais mosikuojanti. Panašu, ne man vienai akys krypo į žemę, kitos merginos irgi jautėsi nepatogiai. — O jei jie neatsiras pusmetį? Dėl to Veiviržėnuose nevyks nieko linksmo?
— Ne, gal ne taip...
— Žinot, po pamokos nueisiu į mokytojų kambarį ir pasikalbėsiu, — pagaliau apsimovė sportinius marškinėlius bei išbėgo į sporto salę.
Niekada nemėgau kūno kultūros. Prakaitas, smarvė, su kuria turi tąsytis visą likusią dieną, nes mūsų kaimo mokykla neišgali įsigyt dušų. Merginos dar ne taip blogai atsiduoda, tačiau vaikinai nešiojasi paskui save nenusakomai vimdantį kvapą, kad vengi sėstis gretimam suole. Na, gal perdedu. Ne visi, bet dauguma. Paprastai šios pamokos metu stengiuosi kuo daugiau simuliuot, atsikalbinėt, jog nereikėtų kuo daugiau judėti ir sukaisti. Kai apsišilimui tenka prabėgti kelis ratus aplink salę, judu kuo lėčiau, dažniausiai net su kuo nors užsiplepu, kad po to dega plaučiai.
Šį kartą net pusę klasės mergaičių sėdėjo ant suolelių. Nenustebčiau, jei didžioji dalis tiesiog pamelavo apie užklupusias mėnesines. Tad prasibėgioti teko vienai, bent jau kol kokia klasiokė nepanoro mano kompanijos šuoliuoti šalia.
Kažkodėl vaikinų dar nebuvo. Ir gerai, visai netroškau dalintis vienu oru bėgiojant su pusbroliu. Dėl manęs, tegu neateina ir savaitę... Dabar tikrai ne pats geriausias metas su juo susitikti.
Bet jie pasirodė. Išlindo iš savo persirengimo gūžtos, kaip tik, kai pradėjome daryti tempimo pratimus. Dainora rodė pavyzdį, o mes kartojome. Sudėjusios rankas ant juosmens, sukome pilvus aplink savo ašį. Ir štai, pasigirdo švilpimai bei kitokios ovacijos. Mulkiai. Neūžaugos, kuriems tik dėmesio reikėjo. Stovėjau nugarą į juos, nesustodama dariau pratimo judesius, tačiau neapsikentusi atsigręžiau pažiūrėti į vaikinus. Neaišku, ką jie darė, paprasčiausiai vaikštinėjo salės pakraščiai ar tarėsi, ką žaisią, bet kaip tik tada Laurynas irgi dirstelėjo į mūsų pusę. Staigiai nusisukau, tikėdamasi, kad aš nebuvau toji, į kurią pažiūrėjo.
