Kontraversiška istorija, nukelianti į 1999 metus, kai dar Lidija buvo gyva. Kas nutiko jos paskutiniais gyvenimo mėnesiais, apie ką tik retkarčiais buvo užsiminta "Praeities belaisviuose"? Pirmasis labdaros balius Lietuvoje, laukinis kapitalizmas, Ž...
Ops! Esta imagem não segue nossas diretrizes de conteúdo. Para continuar a publicação, tente removê-la ou carregar outra.
Tobulesnio laiko išsitiesti ant sofos, aplinkui užsigesinti šviesas, apsikloti storu, su raudonkelniu peliuku Mikiu, pledu ir įsitaisyti priešais "Titaniką" rodantį televizorių, už šį sužlugdytą vakarą ir negalėjo būti. Pamiršau, kuriam pasaulio krašte gyvenau, su kuo matydavausi kiekvieną dieną, apie ką svajodavau, ko nekęsdavau, nes dabar man svarbiausia tebuvo įlipti į neskęstantį laivą ir atsikratyti gražuolio sužadėtinio, jog galėčiau prasmukti į neturtingųjų, bet kur kas linksmesnį vakarėlį su dar gražesniu vaikinu. Nors gulėjau beveik nejudėdama, gal tik kartais tingiai pasimuistydama, ranka pavalydama nuo sofos paviršiaus cukraus trupinius (turbūt Nikita ir vėl netvarkingai valgė batoną, su ant jo užteptu sviestu ir cukrumi), bet, Dieve brangus, matydama kaip šėlo Rose, jutau kaip ir mano kojų raumenys pulsavo iš įsijautimo į šokį, o viršugalvio plaukai murkdėsi vėjyje, užsilipus ant laivo krašto. Viskas buvo kone tobula, kol filmas baigėsi ir, išjungus televizorių, teko prisiminti, kur iš tikrųjų gyvenau.
Užsimetusi ant pečių pledą, nuslinkau į savo kambarį. Buvo trečia ryto, bet miego nesinorėjo, o gal kaip tik norėjosi per daug, kad tai suvokčiau.
Paprasčiausiai žnektelėjau ant lovos, kojas prisitraukiau prie pilvo kaip gemalas motinos pilve ir gulėjau atsimerkus, spoksodama į spintos apačią, kol pro langą prasiskverbė pirmieji saulės spinduliai. Keista, kaip galvoje buvo ramu, neūžė pirtį siaubianti muzika, nepasikartojo Lino ar Lauryno užgavusios frazės. Teregėjau neryškius, tamsoje paskendusius veidus, bet negirdėjau nei vieno jų žodžio. Tarsi išvis nebūtume susitikę ir kalbėję, o kas tada nutiko, atrodo, būčiau kažkur tik perskaičiusi.
Bjaurus jausmas. Nežinojau, ar dar pilna koja stovėjau gyvųjų pasaulyje, o gal manęs čia jau nebeliko. Tiesa ta, kad su viena nelaime susitvarkyčiau. Tačiau jų tuo pačiu metu užgriuvo per daug.
Visą savaitgalį nosį iš kambario iškišdavau tik į vonią ir į virtuvę, bet pastarosios beveik neprireikė. Apetito neturėjau, nes skrandyje patogiai įsitaisius gulėjo širdgėla. Namų darbai, savaime suprantama, kartu su vadovėliais ir pratybomis jau visą savaitę lindėjo kuprinėje, nei karto nepadėti ant mano rašomojo stalo. Pažymių knygelės kol kas nepasiprašė dar nei vienas mokytojas, bet kitą savaite, tikriausiai, jau pasipils pastabos. Ir, kas liūdniausia, man nesvarbu. Norėjau, kad rūpėtų, troškau įsispirt sau į subinę ir eiti mokytis, bet... Vis tas "bet". Kaip galima ramia sąžine skaityti "Aukštujų Šimonių likimą", kai tavo pačios gyvenime siautėjo šaltus nervus šluojantis maras, o "Vilius Karalius" ir tas apie nelaimingas moteris!
Tėvai, mano nuomone, nieko neįtarė. Beveik visais savaitgaliais elgdavausi taip pat, lindėdavau savo kambaryje kaip pabūgusi voverė mažytėje drevėje, tik kažkoks nelemtas moteriškas dėmesio stokos noras šaukte šaukė jiems: ar šitaip blogai pažįstate savo dukterį, jog nepastebite aliarmu klykiančios krizės?
Gaila, brolio išvengti nepavykdavo. Jis, kaip visada nejausdamas ribų, įsiverždavo pas mane su idiotiškais klausimais ir prašymais.
—Lidija, Lidija! — sucypė sekmadienio popietę, prispitęs prie lovos. — Radau tavo drugelį, ar galiu atiduot Marijai?
