Kontraversiška istorija, nukelianti į 1999 metus, kai dar Lidija buvo gyva. Kas nutiko jos paskutiniais gyvenimo mėnesiais, apie ką tik retkarčiais buvo užsiminta "Praeities belaisviuose"? Pirmasis labdaros balius Lietuvoje, laukinis kapitalizmas, Ž...
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Ėjimas namo virto klaidžiojimu po užpelkėjusias sielos kerteles, saugančias senosios Lidijos nykstančius trupinius. Tos, kuri mylėjo Edgarą, vyresnį, stiprų kaip mūrą, daug žadantį, meiliai į ausį suokiantį apie filmams prilygstantį gyvenimą sostinėje. Tą, kurį nieku gyvu negalėtum įtarti esanti nedorą, pakenkusį šeimai, o tuo labiau, prisidėjusį prie pradanginimo ar nužudymo. Ilgą laiką buvau įsikabinusi minties apie tapimą tos šeimos nare, neturėjau kitų planų, svajonių, kad mano būsimo vyro vietą galėtų užimti kas nors kitas. Su juo jaučiausi tokia saugi, tokia mylima, branginama kaip muziejinis auksas, nors dabar, į visą tai žvelgiant kitomis, daugiau patyrusiomis akimis, draugavimas su Edgaru prilygo protą dūmiančiam spektakliui. Nepaisant to, net ir nutrūkus santykiams, negali nustoti galvojęs, kur viskas nuvestų, jei keliai nebūtų išsišakoję, o Edgaras nusprendęs su manimi statyti ateitį?
Man būtų nutikę kažkas panašaus kaip jo šeimai? Pradingčiau, o tai bandydamas nuslėpti, gerokai permokėtų policijai? Ar Laurynas taip pat rautųsi plaukus kaip dėl Emos?
Ir vėl, vien tik nuo jo vardo, galvoje blogos mintys išnyksta kaip staiga įdomiausioje laidos vietoje įsijungusi reklama, užplūsta šilta, tiesiai nuo radiatoriaus nukabintam ir apsivilktam rūbui prilygstanti palaima.
Siutau ant savęs. Niekinau kiekvieną delno liniją, spuogą ant smakro, pinceto reikalaujantį antakį, per platų dubenkaulį, net kreivą kojos pirštą, už tai, kad leidau pasigauti tuos prakeiktus, sušvinkusius, draudžiamus jausmus ir dėl to kaip troškau visus atsibodusius dalykus savyje pakeisti vien tam, kad Laurynui patikčiau labiau. Apėmė toks stiprus noras persidažyti plaukus, numesti svorio, pradėti dažytis, išmokti naują kalbą, tapti klasės pirmūnę, jog išsigandau. Kas man? Sustojusi prie namų durų sekundėlę pagalvojau. Būdama su Edgaru paprastai dažniausiai tingėdavau ką nors daryti, man užteko su juo tik vartytis lovoje, kiurksoti mašinoje ir dėl to likdavau patenkinta. Bet dabar... Užsimaniau nuversti kalnus.
"Atvėsk, Lidija" — liepiau sau. "Ką tik šnekėjais su nužudymo skyriaus vyrais, tavo pažįstama šeima turbūt nebegyva, o tu spirgi iš nekantrumo apversti pasaulį aukštyn kojom?" Bet aš negaliu, negaliu, negaliu nusiraminti! Man taip norėjosi atpirkti prarastą laiką su Laurynu, kuris turėjo grįžti į mokyklą. Rytoj į pamokas ateiti pasikeitusiai, žinoma, ne taip baisiai kaip šiandien ir priversti jį čiupti man už rankos, pasislėpti giliuose, lempoms nepasiekiamuose koridoriaus užkabariuose bei aistringai pabučiuoti. Taip, tai savanaudiška, žiauru, vargu ar pateisinama, tačiau nenugalėsiu savęs, ir jei pasiduoti jausmams — nusikaltimas, uždarykit mane į kalėjimą.
Svetainėje priešais televizorių rėpliojo Nikita ir Marija. Išvydę McDonald'o reklamą sukrykštė iš nekantrumo vėl pribėgus mamai gadinti nervus su prašymais ten juos nusivežti.
— Lidija! — nekreipdama dėmesio į vaikus sušuko. — Ką taip anksti čia veiki? Ir ko tokia išsigandus? — akys iššoko ant kaktos.
— Nes... — galvoje sukosi tik pusbrolio vardas. Jei bent dabar susilaikysiu jo neištarusi, kažin ar per miegus nesuriksiu? — Edgaras papirko policiją, — pasakiau.
