Kontraversiška istorija, nukelianti į 1999 metus, kai dar Lidija buvo gyva. Kas nutiko jos paskutiniais gyvenimo mėnesiais, apie ką tik retkarčiais buvo užsiminta "Praeities belaisviuose"? Pirmasis labdaros balius Lietuvoje, laukinis kapitalizmas, Ž...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
- Kas ten lauke darosi? - gal tik po kelių minučių, eidama paskui kitus plačiais, paveikslais nukabintais koridoriais, pagaliau įstengiau prabilti. Laurynas neišgirdo. Sustojau. Jis visu kūnu nestipriai trenkėsi į mano nugarą. - Kodėl tie žmonės pyksta? Ko jie nori? - nesilioviau klausus.
- Pati turėjai girdėt. Pyksta, nes skurdžioje šalyje rengiamas prabangus balius, - dar kartą stumtelėjęs paragino eiti.
- O jei jie įsilauš čia? - nerimavau.
- Neįsilauš, - tikino. Iš kur toks įsitikinimas? - Visur pilna policijos.
- Tarsi jie ką nors sugeba...
Visiškai nepasitikėjau policija. Nežinia ar dėl šių dienų aktualijų ar dėl televizijos įtakos, o gal dėl mažų algų, bet jie nedirbo gerai. Jausčiausi saugi, jei pastatą suptų Brigados vyrai, nors ar gi jų pačių čia nebuvo viduje? Jei jau tokie seimo mandatus sugeba nusipirkt, tai pakliūt į Vienos vakarą - vienas juokas.
Atkeliavome į milžinišką, aukso tviskančią salę. Širdis apsalo nuo atsivėrusio vaizdo. Be to, kad mus akino žurnalistų fotoaparatų blykstės, nesumojau, kuo pirmiausia turėčiau žavėtis. Viskas čia buvo tarsi nužengę iš pasakos! Ilgos, raudonos rauktos užuolaidos, spindintis kaip ledas šokių parketas, o pakabinami balti krištoliniai šviestusai žėrėjo it sniegas, kuriuo ankstyvą rytą klampoju į mokyklą. Patalpos gale puslankiu stovėjo vaišių stalai. Galėčiau į viską neatsistebėdama spoksoti tarsi pirmą kartą naujuose namuose atsidūręs katinėlis, bet į salės vidurį išėjo pats svarbiausias šio vakaro asmuo. Buvęs prezidentas.
- Sveiki čia susirinkę draugai, kolegos, artimieji. Be galo džiugu, kad šį ypatingą vakarą, tai yra, pirmąją labdaros puotą galime sutikti su tiek daug puikių, Lietuvai padėti norinčių žmonių. Noriu tik priminti, kad bet kokia jūsų auka padės mūsų jaunajai šaliai bręsti Nepriklausomybės kelyje. O aš galiu tik pridurti, jog be galo mėgstu šokti! - visur pasigirdo juokas. - Manau nėra tinkamesnio būdo pradėti Vienos balių, jei ne Vienos valsu!
Žmonės ėmė džiūgauti, poromis formuoti ratą, o man neišėjo judintis iš vietos. Padai prilipo prie grindų. Matant kaip visi nekantravo atidaryti vakarą šokiu, pradėjau panikuoti. Išsausėjo burna. Laurynas jau kelintą kartą turėjo mane stumtelėti ką nors daryti. Drebančiomis kinkomis priartėjau prie pusbrolio tėvo su Žaneta. Stojome šalia jų.
- Sėkmės, vaikai, - pamirksėjo jie, o aš nesugebėjau net iš dėkingumo linktelėti.
Pasigirdus pirmiesiams magiškiems muzikos akordams, pakėliau galvą, kad galėčiau pažvelgti į Lauryno veidą. Turbūt atrodžiau klaikiai, bet jis to neparodė, tik padrąsinančiai nusišypsojo. Niekada dar nebuvome šokę vienas su kitu. Apskritai, paskutinį kartą valsą šokau tik ketvirtos klasės išleistuvėse, su nelabai tikusiu partneriu. Bet čia juk ne šiaip paprastas valsas, o Vienos. Viskas dar sudėtingiau. Mintyse įkalbėjau save susikaupti. Nesvarbu, Lidija, kad nemoki šokti. Vyro pareiga vesti. Ilgos suknelės dėka niekas nematys, kaip ne ten dedi kojas.
