Kontraversiška istorija, nukelianti į 1999 metus, kai dar Lidija buvo gyva. Kas nutiko jos paskutiniais gyvenimo mėnesiais, apie ką tik retkarčiais buvo užsiminta "Praeities belaisviuose"? Pirmasis labdaros balius Lietuvoje, laukinis kapitalizmas, Ž...
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Dainiaus atsakymas kaip užpūstos žvakės garas išsisklaidė ore, palikdamas tik skausmą ir klaikų nesuvokimą. Nuščiuvę žmonės klapsėjo perštinčiomis nuo ašarų pasruvusiomis akimis. Jis, galima sakyti, prisipažino. Šaltai, bet tiesiai šviesiai pasakė, kieno, pro praskelto betono plyšį, išniro plika papilkėjusi nugara. Tramdydama pykininą, bandžiau užsigalvoti apie ką nors mielo, prisiminti kaip vakar buvo gera. Vakar, kai vėl mėgavausi Lauryno bučiniai bei nenumaniau, ką išvyšiu šiandien, bet kaskart prieš akis iškyla Emos, jos tėvų veidai, o svarbiausia — ką jie turėjo patirti paskutinėmis gyvenimo akimirkomis. Ar jie numanė, ką Dainius, jų kūnas ir kraujas ketino padaryti? O jei taip pasielgė netyčia? Bet visus tris... Nors ne, gal čia tik jo tėvas? Tada kur Ema ir motina? Giliau ar paslėpti kitur? Gyvos ar dar kankinamos? Spėliojimai kaip netikėtai pasipylusi kruša žeidė į visas puses besiblaškančias mintis.
— Aš nežinau kaip jie čia papuolė, — grubiai kaip prisikabinusiui benamiui šuniui pasakė Dainius.
Jie.
Ten tikrai buvo ne vien "tėtukas".
Neiškentęs Laurynas, lyg tik dabar gavęs signalą, žaibiškai pasileido prie klasioko. Aplinkui apstoję kariškiai ir policija nedarė nieko. Sukrėsti, lyg nepastebėdami pusbrolio, neatitraukė išplėstų akių nuo kraupaus radinio. Užpultas Dainius atatupstas krito žemės. Nesigynė. Nejudėjo. Nekrustelėjo nei vienas veido raumenėlis. Kaip skudurinė lėlė leidosi talžomas kietų Lauryno kumščių, nesispyriojo, kada ir pagriebęs jo kaklą, nutempė prie to paties šulinio. Betrūko tik sekundės, kad paimtų nuskeltą betono gabalą ir iš visų jėgų numestų ant Dainiaus krauju paplūdusio veido, tik tada įsikišo Nikolajus, mėgindamas apsijuosti už pilvo ir atitraukti ne tik, kad neapsakomai įtūžusį, bet sveiką protą praradusį Lauryną. Sunkiai ką įmačiau po nesutramdomai besiliejančias ašaras, bet buvau įsitikinusi, vyrai, vis dar įsikabinę į laužtuvus, ir tie sunkiai tramdėsi nepasidavę raudai ar norui padėti pusbroliui. Tai kodėl to nedaro? Kodėl vienintelis Laurynas vėl išdrįso duoti žudikui į skūrą?
— Aš tave nudėsiu! — suvaitojo jis, kada Nikolajus tempė į minios pakraštį. — Surasiu tave, kad ir kur bebūtum. Patį pakasiu!
Prie Lauryno pribėgo pridususi Ilona. Ėmiau dairytis savo tėvų. Teta, apkabinusi sūnų ragino keltis, glostydama plaukus kažką įnirtingai kalbėjo į ausį, bet jo žvilgsnis nepaleido apatiškai į viską reaguojančio Dainiaus.
— Štai, kur tu, — išgirdau už savęs persigandusio tėvo balsą. — Einam iš čia, — įsistvėręs už rankos tempė. — Tuoj bus tik blogiau.
Nesipriešindama leidausi vedama kuo tolyn. Nunarinusi galvą, vis dar laikiau šaliką prispaustą prie burnos. Akyse pasidarė balta. Mirguliavo vis stipriau, kol vaizdas galutinai pranyko. Ausyse nepakenčiamai suspengė.
— Tėti... — silpnai suveblenau ir sustojusi apvėmiau kažkokios moters batus ir šviesių džinsų galus. — Atsipraš... — vėl nesusivaldžius palinkau prie apdrėbtos žemės išleisti bjaurastį, tik šį kart pataikiau ant skurdžios žolės.
