Kontraversiška istorija, nukelianti į 1999 metus, kai dar Lidija buvo gyva. Kas nutiko jos paskutiniais gyvenimo mėnesiais, apie ką tik retkarčiais buvo užsiminta "Praeities belaisviuose"? Pirmasis labdaros balius Lietuvoje, laukinis kapitalizmas, Ž...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Ekstrasenso sukrečiantis nuosprendis nuvilnijo visų įsitempusiomis ausimis kaip lietingą rudenį laukais nusiritusi, viską pakeliui laužianti, vėtra. Žmonės nedrįso prabilti, nedrįso PATIKĖTI, kad šitiek laiko visų mylimas, palaikomas, užuojautos lopšyje sūpavęsis Dainius, galėjo šitaip pasielgti su savo šeima. Atrodo, kad kas nors mano burną būtų užklijavęs nematoma lipnia juosta, nes ne tik nesugebėjau šalia esančių perklausti, ar Sabaliauskas tikrai taip pasakė, bet ir pro ją kvėpuoti. Baisus sukrėtimas dilgčiojo kiekviename odos milimetre, galvoje ūžė tarsi joje skrietų nesuskaičiuojama traukinių virtinė, o kojos nebenulaikė iš beviltiškumo ir gėdos glembančio mano kūno, jog dar drįsau juoktis iš Lauryno nuo lubų nukabintų įtarinėjimų. Šlykštus suvokimas vožė į smegenis daug skaudžiau už bet kokią per šią savaitę išgirstą žinią. Mokiausi vienoje klasėje su žudiku. Sėdėdavau netoliese, stebėdavausi, kaip tokiomis kritinėmis dienomis sugebėjo išlaikyti blaivų protą ir net nenumanydavau, kuo išsipurvinusios jo rankos. Iš kur toks prakeiktas talentas apmulkinti?
Nors lauke spaudė speigas, mane išpylė svaiginantis karštis. Aptemusiomis akimis stebėjau kaip iš minios išbėgęs Laurynas nuskubėjo prie už Edgaro pasislėpusio Dainiaus, o paskui jį atšuoliavo policininkai.
— Tu nesveikas gyvuly! — pasiėmęs klasioką už pakarpos pradėjo kumščiais malt marmūzę, kol vyrai neatplėšė jo.
Edgaras, matyt, irgi atbukęs nuo pasaulio, nuėjo atsiremti į sklypo pakraštyje pasvirusią tvorą. Sunkiai gaudydamas kvapą, pasilenkė ties supykinimo riba. Kažkoks spektaklis! Sunku patikėti, kad tiek laiko pragyvenęs su broliu, nesuuodė, ką jis padarė.
— Kaip jūs galit man neleist jam trenkt?! — muistėsi traukiamas šalin Laurynas. — Paleiskit! — šnypšdamas iš pasiutimo spardė į policininkų kojas.
— Paleiskit tą berniuką, — sutiko Sabaliauskas. — Leiskit pamokyt šitą parazitą!
Dainiaus, kad ir kaip buvo šlykščiai vadinamas, neišsidavė bijantis. Jei apskritai toks jautėsi. Išdidžiai, nesigindamas, lyg tam nematytų reikalo, stovėjo kur stovėjęs, tik brūkštelėdamas ranka per praskeltą lūpą. Ar negalėjo prabilti? Pasakyti, kad to nepadarė?
Norėjau pasielgti kaip Laurynas. Kad ir kaip niekinau Emą, pernelyg nesirūpinau, jog pradingo, tačiau būti nužudytai... Jos tikro brolio... To jau per daug.
— Kur jis juos padėjo?!
— Kaip nužudė?!
— Kodėl tai padarė?! — vienas per kitą pasipylė žmonių klausimai.
Sabaliauskas, vienu rankos mostu, kaip koks nežemiškas stebukladarys, visus nutildė. Užmerkęs užvertė galvą į gilaus dangaus mėlį. Stojo mišių tyla.
— Jie užkasti netoliese, — slogiai kalbėjo. Visi gailiai aiktelėjo. — Prie upės. Matau šalia didelis akmuo. Tarp dviejų kelmų. Netoli stataus šlaito. Ten jis juos ir paslėpė.
