Ema (BAIGTA)

XXII Skyrius

Apsisukau ketindama sprukti kuo toliau nuo šlykštulį sukėlusio vaizdo. Išgirdau kaip vėl spragtelėjo lempos jungtukas, o lova sugirždėjo nuo besimalančio pataluose svorio. Kažkuris iš jų garsiai nuleido kulnus ant žemės, lyg planuotų mane tamsoje vytis, paaiškinti, kas čia ir kodėl vyko, bet kaip tik tada suabejojau, ar vertėjo. Nusikrušti vakarėliuose, juk tai klasika! Eilinė procedūra prieš apsivemiant, kurioje dar nei karto neteko sudalyvauti, turbūt dėl mano per daug aukštai užsikeltos kartelės ar manymo, jog visi kaimo bernai man per prasti. Ir šiaip... Visada, nuo pat paauglystės hormonų prasiskleidimo, turėjau Edgarą. Kam man tąsytis su pirmu pasitaikiusi vaikinu iš mokyklos.

Besipinančiomis kojomis kažkaip pasiekiau laiptus, bet kaip tik tada supratau rankose vis dar laikanti dovaną Dainorai. Pro sučiauptą burną išleidau ne žmogų, arba labai sugyvūliškėjusį žmogų,
primenantį urzgimą. Kažin ar ji rytoj apskritai supras, kas kurį daiktą padovanojo, todėl nusviedžiau dėžę į šoną. Tikėjausi pataikysianti minkštai nusileisti ant lovos, tačiau vožėsi į sieną.

Vos nenubildėjusi nuo laiptų, nubėgau užsirakinti tualete. Pasijutusi saugi, niekeno nestebima, suklupau priešais ant kraštų apvemtą unitazą. Sulenkusi kojas prisėdau nugara atsirėmusi į medines duris. Galėjau rėkti, spardyti į sienoje suskilusias plyteles, užsilipti ant klozeto ir pašokinėjus sulaužyti, nes per be proto garsiai kalančią muziką nesigirdėtų nei bombos sprogimas. Deja, nedariau nieko panašaus. Užvertusi galvą į menkai šviečiančią lemputę, traukiau į save aštrų, vidurius susukantį išmatų ir vėmalų dvoką. Proto kalnas, Lidija. Galėjau išeiti laukan ir negrįžti, vargu ar kas būtų pasigedę. Iš vakarėlio pakvaišimo lygio, sprendžiau, jis prasidėjo tikrai ne prieš valandą, o iškart po pamokų. Nebeturėjau ką čia veikti. Susikalbėti irgi nepavyks su niekuo. Gerti noras nugarmėjo tolyn kartu su Lauryno sąžine, dar neseniai prisiekinėjančią, kad priklausau tik jam, nors savo ruožtu gulėsi anaiptol ne su manimi.

Ne! Juk šito ir neturėjo būti. Gal aš pati jo žodžius paverčiau santuokai prilygstančią priesaiką, o galbūt tai tebuvo tik pokštas, siekiantis išsiaiškinti, koks iš tikrųjų būtų jausmas bent iš dalies patvirtinti Emos gandus.

Taip ir nepasikalbėjome, ką reiškė tas bučinys. Tik viena aišku, pamačiusi jį su kita, pasaulis aplink mane užtemo daug juodžiau negu ir taip aklina antrajame aukšte tamsa. O tėvo bei Edgaro išdavystė tą juodumą tik gilino.

Gerai, jog neprapliupau verkti, sunku būtų nustoti. Išėjusi iš tualeto, akmeniniu veidu narsčiau šėlstančius klasiokus, vertindama, ar vertėjo pasilikti, tačiau kuo daugiau pamačiau, abejonės kilo. Tiesiog apsišik aukštielnikas, o po to pakramtyk gaidžiui pentiną. Tai nebuvo panašu į mano tikrąją klasę. Vida, matyt pergėrusi, pasiekusi antrąją gyvybę, verkė kažką rėkdama išbalusiam kaip drobė Andriui į ausį, Jonas nusmigęs gulėjo ant pirties gultų, ranką susikišęs po triusikais, Laura, iki šiol mano laikyta tyra drovuole, energingai lakstė aplink stalą, ieškodama kompanijos išgert. Dar du klasiokai šėlo šokdami polkutę pagal prieš tai Lino apkeiktą "Mercy Dance" dainą. Lauryno ir Dainoros aplinkui nesimatė. Vadinasi, dar smaginosi viršuje.

— Pasveikinai Dainorą? — iš niekur išdygęs per pečius apsikabino Linas. Vilką mini, viskas čia. Nuo veido sklido cigarečių smarvė. Ar šioje pirtyje nebebuvo nieko kvepiančio?

Nužvelgusi jį piktuoju veriančiu atmečiau nuo savęs jo rankas.

— Aiiii, tiesa, — plekštelėjo sau per kaktą. — Pamiršau. Ten ji užsiėmusi...

— Kodėl tu toks suskis? — sušnypščiusi kaip gyvatė nestipriai trenkiau per viršugalvį.

— Ką? — nustebęs išsižiojo.