Kontraversiška istorija, nukelianti į 1999 metus, kai dar Lidija buvo gyva. Kas nutiko jos paskutiniais gyvenimo mėnesiais, apie ką tik retkarčiais buvo užsiminta "Praeities belaisviuose"? Pirmasis labdaros balius Lietuvoje, laukinis kapitalizmas, Ž...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
"Tu mano" — nors Laurynas daugiau to nepakartojo, bet žodžiai dar kurį laiko sklendėjo ore. Jis neatsitraukė. Tvirtai laikė prispaudęs prie sienos, o aš ir nesipriešinau. Surakinta iš netikėtumo, net neįstengiau pajudėti, nors keliai vos tvardėsi nesulinkę. Sugebėjau tik nemirksinčiomis akimis žiūrėti kaip tamsiame kambaryje, apšviestame tik spalvotus žaidimus rodančio kompiuterio ekrano, pusbrolio veidas, įgavęs man dar neregėtos rimties, po truputį persimainė. Kažkas viduje klykdamas kartojo, jog jei ko nors dabar nepasakysiu, sunaikinsiu šią mielą, bet kartu ir daugiau niekada negalinčią pasikartoti akimirką. Savo tyla sužlugdysiu tai, dėl ko kentėjau mokykloje, bet ir tai, ko turbūt net pati nesuprasdama, ilgai laukiau. Tačiau tai bjauriai neteisinga. Ir tik apie pagalvojus, darėsi aišku — vargu ar buvo kelias atgal.
Laurynas jau traukėsi šalin, bet abiem rankom stvėrusi marškinių apykaklę, prisitraukiau arčiau. Priglaudusi kaktą prie smakro, slystelėjau ja aukščiau jo karšta oda. Užsimerkiau. Supratęs, kad į žodžius, atsakymas bus teigiamas, Laurynas švelniai delnais suėmė veidą. Jam viskas buvo tiek pat netikėta, kiek man: pirmas lengvas pakštelėjimas, po kurio sekė trumpa pauzė, tada jau kiek ilgesnis bučinys, po kurio, puikiai jaučiau, paleisti manęs nebeketino. Sukilo dar viena siautulinga pūga, tik šį kartą ne už lango, bet mano sieloje. Tai pavojinga, Lidija, kartojau sau, suartėdama su juo, rizikavau ir pati susprogti kaip didmiesčių karštieji taškai, tapsiu ne ką mažiau nusikaltus kaip mafijos galvos. Kaip galėjau priešintis, kuomet milijoną kartų matytos šios rankos, krūtinė, kaklas, lūpos, akys, dabar pasirodė visai kitokie?
Reikėjo tai nutraukti. Privalėjau atšlyti, kol nepasidarė per vėlu. Juk būtent tokiais momentais filmuose kažkas sutrukdo? Kur tetos, pareinančios namo ir trenkiančios durimis? Kodėl pūga negalėjo išmušti lango stiklo, arba kažkuriam iš mūsų pasidaryti bloga?
Tankiai kvėpuodama, nuleidau galvą. Supratęs Laurynas, kad kažkas ne taip, atleido rankas nuo mano liemenio.
Ir vėl ta tyla. Tik ką tokiu atveju ir bepasakyti? Ar buvo tinkamų žodžių? Ar daug kam tokia situacija papuldavo?
— Manau... Man reikia eiti namo, — spoksodama į grindis pasakiau.
Akies krašteliu pamačiau kaip Laurynas linktelėjo. Kodėl jis taip? Paslapčia tikėjaus, jog ims perkalbėt, bent paguos, kad tai, kas čia įvyko, nebuvo milžiniškas nusidėjimas prieš Dievą. Nors... Gal jis suvokė, jog būtent taip ir buvo. Ką tik į savo širdis įsileidome velnią.
Jei nuoširdžiai, tą akimirką jaučiausi kalta net prieš tėvą su Ilona.
Parėjusi į Samčiukų tvirtovę, radau vakarėlį pačiame įkarštyje. Šviesos svetainėje buvo išjungtos, ant vaišių stalo degė pora žvakių. Temačiau pakvaišusiai judančius šešėlius, lakstančius į visas keturias puses, o netrukus susijungiančius į tą kvailą traukinuką. Žinoma, priekyje viskam vadovavo Nikita. Nežinojau, kas tiksliai kaltas: nesėkmingas pasimatymas su Linu, matymas, kad šeimai linksma ir be manęs, ar pasiglamžymas su pusbroliu, o gal viskas viename, bet niekaip negalėjau suvokti, iš kur pas suaugusiuosius tiek noro ir parako švęsti tą mažą, nereikšmingą gimtadienį?
