Kontraversiška istorija, nukelianti į 1999 metus, kai dar Lidija buvo gyva. Kas nutiko jos paskutiniais gyvenimo mėnesiais, apie ką tik retkarčiais buvo užsiminta "Praeities belaisviuose"? Pirmasis labdaros balius Lietuvoje, laukinis kapitalizmas, Ž...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Žinoma, buvau girta. Tai mano gyvenimas, mano savarankiški, nors kartais ir ne patys protingiausi sprendimai, tad kodėl turėjau dėl to atsiskaityt Laurynui? Nes jis išmintingoji mūsų giminės pusė? Jo pareiga prižiūrėti, kad Lidija neprisivirtų košės? Ar po Emos dingimo smegeninė susisuko taip, jog bijojo, kad atėjo eilė dingti man? Kartais negalėjau suprasti, ko jam iš manęs reikėjo. Vieną sekundę pusbrolis meilus, besiglaustantis katinas, bežiūrintis vaikiškus filmukus, o kitą jau griežtas, diržu išperti pasiruošęs tėvas. Šiuo atveju, išryškėjo pastarasis variantas, ir jei greitai nesiimsiu veiksmų, velniškai skaudės.
— Negirta, bet išgėrus, — už mane atsakė Dainora. — Visos šiek tiek paragavome Vidos degtinės. Na, kad atsipalaiduot, supranti? Be to, Lidija didelė mergaitė, — apsikabinusi prisitraukė mane prie savęs. Lauryno veidas nesikeitė. Tik šį kart į visas tris žiūrėjo kaip į pridirbusius vaikus — Leisk jai nors sykį pasileist kasas!
Dainora taip gerai rėžė, kad rankomis sudaužėme penkis. Kol pusbrolis dar nespėjo nieko pasakyti, išsitempiau merginas iš rūbinės.
— Aš tik nenoriu, kad ji... — Laurynas bandė kažką pasakyti, bet buvome per toli, jog išgirščiau sakinio pabaigą. Šiąnakt manęs nereikia prižiūrėti, brangus drauge.
Ant sporto salės lubų kabėjo besisukantis, skirtingomis spalvomis švytintis rutulys. Nusidriekę ryškūs spinduliai šoko kartu su įsijautusiais paaugliais. Susikabinusios rankomis, su klasiokėmės nardėme po pagal ritmą judančius kūnus, kol radome tuščią tarpą, prie aukštų radiatorių palei sieną. Garsi muzika apkurtino ausis. Jei kas ir bandė ką nors pasakyti, negirdėjau, o išskaityti iš lūpų buvo per tamsu. Galbūt čia atėjusi pamiršau drąsą, ar šėliojanti publika išsiurbė alkoholio likučius, nes kurį laiką neprisiverčiau šokti. Stebėjau visus kaip išsigandęs, į spąstus patekęs zuikutis, o morkytės paskatinimui pakrutinti klubus taip niekas ir neištiesė.
Turbūt merginos pamatė mano sutrikimą. Kraipydamosis kaip apsukrios gyvatės, apsupo mane ir tapau mažo ratelio centru. Gerai, Lidija, tiesiog įsiklausyk į muziką ir palinguok. Kaip tik užgrojo "Veter S Moria Dul". Šita visada verčia pajudint lašinius. Užsimerkiau, bet lempos šviesos vis tiek akino. Įsivaizdavau, kad plaukiojau jūroje. Bangos nešė kaip mažytį besvorį laivelį. Į kairę, į dešinę. Štai ilgai sulauktas šioks toks pasistūmėjimas. Iškėlusi rankas pasidaviau greitėjančiai dainai. Leidau kaistančiai atmosferai nuglamonėti vis labiau prakaituojančią odą. Apsvaigau. Ir ne nuo alkoholio, o nuo šokių svaigulio. Ak, Vilniaus labdaros vakaras tam, ką dabar jaučiau, neprilygo nei iš tolo.
Baigėsi daina. Su merginomis džiugiai apsikabinome. Toptelėjo mintis, jog jei nebūtume išgėrusios, tikrai viena su kita taip draugiškai nesielgtume. Tikriausiai pirmadienį nesišnekėsime, vengsime pažiūrėti į akis it būtume padariusios šį tą klaikesnio nei tai.
Maždaug už penkių metrų nuo mūsų, pamačiau pažįstamus rūbus. Ne iškart suvokiau, koks tai žmogus, besikeičiančios šviesos per daug klaidino. Trumpam nustoji šokti, atsikvėpiau ir prisimerkusi mėginau geriau įsižiūrėti. Tie šviesūs banguoti plaukai, kuriuos taršė godi moteriška ranka, balti marškiniai, prigludę prie juoda aptempta suknele vilkinčios merginos. Ir dar tas švytintis auskaras, kurį, glostant sprandą, kliudė ilgi lakuoti nagai, kada liežuvį buvo sukišęs į jos gerklę. Apėmė pasibjaurėjimo jausmas. Lauryną šitaip paleistuvaujant mačiau pirmą kartą. Kur tas kuklus ir ištikimas Emos princas, nedrįstantis visiems matant net jos pabučiuoti?
