Kontraversiška istorija, nukelianti į 1999 metus, kai dar Lidija buvo gyva. Kas nutiko jos paskutiniais gyvenimo mėnesiais, apie ką tik retkarčiais buvo užsiminta "Praeities belaisviuose"? Pirmasis labdaros balius Lietuvoje, laukinis kapitalizmas, Ž...
Aš tiesiog negaliu, kaip man tos senos "Mango" dainos čia tinka :D
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Stovėdama prie klasės durų, nepatenkinta nužiūrinėjau savo atspindį tamsiame, į gatvės žibintus ir elektros stulpus, nukreiptame koridoriaus lange. Galbūt be reikalo kėliausi prieš šešias. Persistengiau bandydama virsti dailiąją gulbe, užuot pasirodydama mokykloje kaip visada – užsimaukšlinus pirmą iš suverstos spintos išsitrauktą rūbą, pirštais persibraukdama per ir taip neiššukuojamas banguotas kudlas, retkarčiais pamiršdama ir dantis išsivalyti. Šį kartą, užguita troškimo kai kam padarytį įspūdį, perdegiau. Išsidarkiau, jog buvo gėda nulipti ir pasirodyti tėvams, kurie, vietoj to bandydami padėti arba leisti pasilikti namie, springo grikių koše iš juoko. Šlykštėdamasi priliečiau vieną gofruotą* plaukų sruogą, primenančią surūdijusį varžtelį. Sekundę žybtelėjo mintis nulėkti į tualetą ir pakišti galvą po čiaupu, bet kur dėsiuos po to? Lauksiu kol galva išdžius, sakydama, jog lauke kažkokie vaikai išmaudė mane sniege?
Tik prieš žengdama į klasę suvokiau, kad ir apranga atrodė mažų mažiausiai juokingai. Užvaldė toks staigus kaip žaibo trenksmas įniršis, jog vos susilaikiau neapsisukusi ir nepatraukusi atgal į rūbinę. Kaip galėjau manyti, kad per trumpas klostuotas sijonas, lyg ištrauktas iš "Clueless" filmo, privers Lauryną po suolu pasiduoti gamtos šauksmui ir suspaudus kojas išsprogdinti akis? Greičiau pradinukai visą dieną įžūliai stengsis sekioti iš paskos, tikėdamiesi pamatyti pašaipiai apdainuotą paslaptingąjį mergaičių kopūstą, nors išpeš tik pėdkelnių siūles.
Kodėl negalėjau daugiau apie nieką galvoti tik kaip kuo gudriau priversti jį prisipažinti apie nuotrauką, o dar geriau — ir apie Emą supykdžiusią simpatiją man? Tiksliau, dar kartą, dar vienintelį mažytį kartą pasakyti: "Tu mano" ir nebeleisti išeiti namo, nežaisti iki pražilimo vedančius žaidimus, ypatingai, kada jis jau sumojo ir apie teigiamą atsakymą iš manosios pusės. Kad ir kiek kartų bandžiau tai įsisavinti, pergyvent vakarykščias detales iš naujo, nenuspręsdama, kuri akimirka labiau skatino daužytis širdį greičiau: įtemptas pasisėdėjimas mašinoje, prieš pamatant Edgarui, susigrūmimas ant lovos, pasibaigęs iš vėžių išmušančiais žodžiais ir, galiausiai, pardavėjos pasakojimas apie piniginę, tačiau vis dar buvo sunku patikėti, kad Laurynas dar anksčiau, nei galėjau įtarti, nešiojosi savyje šiltesnius nei dera jausmus man.
O kada tai atsitiko man? Kada užsimaniau, kad jis nuo manęs kuo ilgiau neatitrauktų iki soties apsikvailinti verčiančio žvilgsnio, kad nebeliestų, nebučiuotų, nesėdėtų greta kitos merginos, nebesiilgėtų Emos lyg ruoštųsi pas ją sugrįžti ir nebūtų nusipelnęs geresnės ar geriausios, o tuo labiau manęs?
— Labas rytas, Lidija, — užklupo it iš krūmų iššokęs Dainius. Nuo jo melodingo ramaus balso kūnu perėjo pagaugai. Šalia jo vilkosi subinę atrietus Dainora.
— Persistengei, brangioji, — caksėdama nužiūrėjo mane nuo galvos iki kojų. — O dar ta šukuosena! — pamaiviškai pamosikavo į šonus rankomis. — Kaip miško laumė.
