Ema (BAIGTA)

VI Skyrius

Vilnių pasiekėme sutemus. Traukiniui lėtėjant, pro langą iš susižavėjimo stebėjau dar niekad nematytas ryškias didmiesčio šviesas. Štai apie ką svajojau! Apie tai nuolat kalbėdavome su Edgaru. Kaip gyvensime milžiniškame, amžinai negęstamčiame mieste, išsivaduosime iš tolimų kaimo laukų. Jaučiau, kad tai kaip tik man. Įdomu, ar žmonės čia skyrėsi nuo mūsų? Ar rengėsi gražiau? O kiek čia rusų? Girdėjau, kad beveik kas antras. Tikėjausi, neteks klausti kelio, nes nors ir pamokose ši kalba sekėsi ganėtinai gerai, bet ką nors išlementi vargu ar sugebėčiau.

Išlipusius mus pasitiko Lauryno tėvas. Aukštas, išvaizdus, turėjo storus šviesius plaukus visai kaip ir sūnus. Matyti teko jį vos porą kartų, kada pusbrolis dar buvo mažesnis ir pats aplankyti tėvo dar negalėdavo. Užsukdavo į Veiviržėnus tik trumpam, kad pasveikintų sūnų su gimtadieniu. Žinoma, nepamiršdavo ir manęs, įteikdavo vieną kitą menkniekį, dažniausiai barbę su spalvingiausių suknelių komplektu ir būdavau kaip niekad laiminga.

- Sveiki vaikai, kaip kelionė? - apkabinęs mus paklausė. - Turbūt išalkot?

- Gali neklausti, - išvargęs atsakė Laurynas.

- Tai greičiau lipam į mašiną. Žaneta priruošė pilną stalą.

Susiraukiau. Žaneta? Tokią girdėjau pirmą kartą, bet klausti nemandagu. Vis tik, įėjus į geležinkelio stoties vidų ir, įsimaišius tarp į visas puses besimalančių žmonių minią, pasilenkęs Laurynas pakuždėjo:

- Ji tėvo mergina.

Ak, šit kaip. Nereikėjo stebėtis. Toks patrauklus vyras, ir dar gydytojas, negi gyvens vienišas?

Įsėdome į patį prabangiausią man regėtą juodą automobilį. Viduje salonas buvo odinis, kvepėjo saldžiu gėlių aromatu. Galiniai langai užtamsinti, galėjau nesidrovėdama spoksoti į visus praeivius ir pirmą kartą gyvai matomus pralenkiamus troleibusus. Greitai lėkėme  plačiomis sostinėmis gatvėmis, jog nespėdavau visko sužiūrėti: kavinių, ryškiomis iškabomis, viešojo trabsporto stotelių, laimingų, pasižmonėti išėjusių vilniečių, daugiaaukščių pastatų. Dievaži, jei dabar būčiau išsidabinusi, o rankoje laikyčiau taurę putojančio šampano, palaikyčiau save Lietuvos princese! Betrūktų tik kostiumuoto Edgaro pašonėj. Bent akimirkai pamirščiau, jog poryt vėl teks minti gimtuosius kaimo takus.

Ir vėl susidurti su tėvu bei Ilona.

- Ar jūs gyvenate centre? - paklausiau Lauryno tėvo. Neišgirdęs klausimo, patylino radiją ir paprašė pakartoti.

- Ne, - nusijuokęs atsakė. - Gyvenam aštuoni kilometrai nuo centro. Turniškėse.

Privažiuotas namas buvo dar prabangesnis už automobilį. Su mūsų griozdu nepalyginsi. Čia sienos buvo gražios, lygios, geltonos. Langai plastikiniai, o balkono turėklai išdekoruoti įmantriausiomis formonis. Kiemas grįstas  plytelėmis, aplink didelę teritoriją aptverta aukšta tvora. Bijojau net pagalvot, kokius rūmus pamatysiu viduje. Turėjau įsiknybt į odą, ar aš tikrai čia stovėjau? Kodėl Laurynas čia negyveno?! Net nedvėjojus sutikčiau persikraustyti. Čia galėjai gauti viską, ko tik troškai!