Kontraversiška istorija, nukelianti į 1999 metus, kai dar Lidija buvo gyva. Kas nutiko jos paskutiniais gyvenimo mėnesiais, apie ką tik retkarčiais buvo užsiminta "Praeities belaisviuose"? Pirmasis labdaros balius Lietuvoje, laukinis kapitalizmas, Ž...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Lauryno sustingusiame veide neiškaičiau jokių emocijų. Kol mano skruostuose vis kaitriau liepsnojo nerimo laužai, nesupratau, jis džiaugėsi, nustebo, ar įsiuto, ir kuo daugiau laukiau bent kokio trumpučio atsakymo, tuo labiau troškau atsistojus sprukti, kad neišgirsčiau į neviltį nuvarysiančių žodžių. Staiga paėmęs mano ranką, timptelėjo į viršų. Laurynui atsistojus, pasekiau jo veiksmais, nenutuokdama, kodėl vis dar tylėjo bei leido man nervintis, rėkti viduje kaip besidaužant į uždarytą stiklainį. Akimirka maniau tai galas, jis taip nieko nepasakęs nueis, grįš į sporto salę, o tada kartu su Linu pasijuoks, bet tada viskas pasikeitė. Jam, prisispaudus arčiau ir pirštams prasmegus plaukuose, širdis trumpam sustojo. Uodžiau tą prakaitą sugėrusios aprangos tvaiką, bet dabar jis buvo mielesnis už viską, regėjau kaip liūdesy skendusios akys nugrimzdo dar giliau, kur patamsėjo iki noro užsimerkti ir viską justi tik lūpomis. Pasaulis nustojo sukęsis, aplink mus diena virto naktimi, išnyko viskas, kas stojo mums skersai kelio, kad užsimaniau bent sekundei negalvoti, ką visa tai reiškė, tiesiog leistis vėl sprogti tarsi užminuoti tiltai.
Vos jo minkštos lūpos prisilietė prie manųjų, pasigirdo trepsėjimas laiptais. Atšokę vienas nuo kito nutolome per kelis metrus. Praėjusi direktoriaus pavaduotoja keistai nudelbė į be priežastis mus, stoviniuojančius ant laiptų, bet neužkalbino.
O galėjo. Nežinia, kaip reikės pralaužti tuoj įsivyraujančią tylą.
Širdis trankėsi taip pašėlusiai, kad turėjo matytis ir pro sportinę maikutę. Likę vieni du, nedrąsiai šyptelėjome. Sukandusi dantis, ėmiau čiupinėtis savo kasą.
— Nori dingti iš čia? — pasimuistęs pasikasė kaklą. — Pabėgti iš pamokų.
Būčiau sutikusi su bet kuo, kad tik galėčiau nesitraukti nuo jo. Teatrališkai apsimečiau abejojanti, kol galiausiai linktelėjau.
— Bet man dar reikia nueiti pas seselę. Kad nors išleistų iš pamokų.
— Nereikia, — numojo ranka. — Aš pasiimsiu tavo rūbus, palauk mergaičių tualete. Pasakysiu mokytojams, kad tave parlydėsiu namo, o tavo tėvams, jog labai skaudėjo pilvą, o seselė neišleido ir pateisins pamokas. Tik... — praeidamas pro šalį pridūrė: — geriau pėdkelnes maukis po šortais. Per tą sijoną tikrai susirgsi.
— Man skauda ne pilvą! — pavijui sušukau.
Apdujusi iš laimės patraukiau merginų tualeto link. Tikriausiai tai geriausias momentas mano gyvenime, kokį tik galėjo suteikti pragaro vartai — mokykla. Net jei mudu ir beveik nepasibučiavome, man to buvo pilnai gana, jog žinočiau, kad visų prieš tai pasakytų žodžių apie negalėjimą būti drauge, Laurynas išsižadėjo. Jo lūpos... Prisiminus jas, tramdžiausi nesuspigus. Įsižnybiau į plaštaką, įsitikinti, ar tikrai nesapnuoju. Nesusilaikiau nuo strikinėjimo tuščioje tualeto patalpoje, laimė veržėsi pro kraštus nuo įsivaizdavimo, ką veiksime pabėgę iš pamokų! Tik ir norėjosi pasislėpti nuo likusios žmonijos, užsidaryti tyliame kambaryje, padėti galvą jam ant krūtinės, leistis glostomai, atsijungti nuo iš proto einančios, tik apie Dainiaus šeimą besisukančios realybės.
