Kontraversiška istorija, nukelianti į 1999 metus, kai dar Lidija buvo gyva. Kas nutiko jos paskutiniais gyvenimo mėnesiais, apie ką tik retkarčiais buvo užsiminta "Praeities belaisviuose"? Pirmasis labdaros balius Lietuvoje, laukinis kapitalizmas, Ž...
Ops! Esta imagem não segue nossas diretrizes de conteúdo. Para continuar a publicação, tente removê-la ou carregar outra.
Atidariusi tetų pašto dėžutę, paėmiau nedidelį voką. Įdėmiai nužvelgiau kamputyje užklijuotą ženklą su Aukštaitijos nacionalinio parko vaizdais. Pavertusi abi puses, siuntėjo neradau, tik adresatą — Lauryną. Nešdama siuntinį pusbroliui, apniko negeras, bene jau įprastu šiomis dienomis tapęs, jausmas. Atrodė, rankose laikau sprogmenį. Gal net blogiau, prakeiksmą, pasišauksiantį dar vienai ilgai kankinančiai mirčiai. Prie durų sustojau į save pažiūrėti lango atspindyje. Nežinojau, ką tikėjausi išvysti. Vaiduoklį, tuščią vietą, ateitį, kurios Veiviržėnuose jau nebeįsivaizduoju? O gal viską viename.
Tiesa ta, kad nuo tos dienos iš mūsų teliko tik beribę tuštumą įsileidę kūnai. Laikas čia slinko kitaip. Pamačius kalendorių, niekas nebesako, kad šiandien balandžio dvidešimtoji, o daugiau negu dvi savaitės nuo to įvykio.
Įėjusi į svetainę, netyčią paspyriau tuščią alaus butelį. Tetos svečiavosi pas mano tėvus, todėl Laurynas, pasinaudojęs laisvo ploto proga, susikvietė keletą draugų žiūrėti Eurolygos finalo. Komentatoriaus Kunigėlio balsą, sklidiną pro pradarytą langą, turbūt buvo galima išgirsti net ant aukšto kalno kapinėse.
— Mindaugas Žukauskas prie baudų metimo linijos. Trys minutės ir trisdešimt sekundžių iki rungtynių antrojo kėlinio pabaigos. Žukauskas prameta pirmąjį baudos metimą.
Tiesdama voką į televizorių įnykusiam pusbroliui, užmečiau akį į ant sofos šalia draugiškai sėdinčius Liną ir Eveliną. Besidalindami vienu gėrimu, persimesdami keliais žodžiais apie rungtynes, jiedu įrodė, kad šiame pasaulyje galėjo nutikti ir kažkas gero. O gal mirties akivaizdos pašonėje net didžiausi priešai numeta ginklus.
— Kas čia? — po baudų metimo, Laurynas pagaliau pakėlė galvą į mane. Dabar, kaip ir kiekvieną kartą, matant jo paburkusias akis, man nudiegė širdį. Dar šiek tiek ir užmiršiu, kaip jaučiausi anksčiau regėdama gilų, į save traukiantį ir geidulingai skandinantį žvilgsnį. — Atplėšk.
Sukritusi šalia jo, ant žemės, negrabiai atplėšiau voką. Ištraukiau per pusę perlenktą sąsiuvinio dvilapį. Suradau, kieno vardas parašytas laiško gale.
— Tai nuo Dainiaus, — nukrėsta šiurpo tariau. — Parašė iš kalėjimo.
— Išmesk, — grubiai pareikalavo.
Netikėdama jo atsakymu, dar sykį nužvelgiau jo į rungtynes nukreiptas akis. Žinoma, niekas nebenorėjo minėti to keiksmažodžiui prilygstančio vardo, vadindavo jį kitaip: tas, žudikas, šėtonas, tačiau ir visi norėjo suprasti, kodėl taip padarė. Ir jei laiške paaiškino, reikėjo perskaityti.
— Dvi minutės, dvidešimt penkios sekundės ir toliau komplikuojasi situacija „Žalgirio" komandai, nors pirmauja aštuoniais taškais, — skelbė komentatorius.
— Nesu tikra ar tai gera mintis, — palinkdama arčiau Lauryno, pakišau laišką jam po nosimis. — Gal tu esi vienintelis, kuriam jis parašė tiesą.
