Kontraversiška istorija, nukelianti į 1999 metus, kai dar Lidija buvo gyva. Kas nutiko jos paskutiniais gyvenimo mėnesiais, apie ką tik retkarčiais buvo užsiminta "Praeities belaisviuose"? Pirmasis labdaros balius Lietuvoje, laukinis kapitalizmas, Ž...
Oups ! Cette image n'est pas conforme à nos directives de contenu. Afin de continuer la publication, veuillez la retirer ou mettre en ligne une autre image.
Klasėje stojo mirtina tyla. Dainiaus ištarti žodžiai dar kurį laiką aidėjo galvoje. Niekas nesiryžo prabilti, tik nepatogiai susižvalgyti. Dingo mano šeima. Ar taip iš viso būna?
- Kaip tai dingo? - pagaliau paklausė mokytoja.
Stebėjausi, koks keistai ramus buvo Dainius. Nesitraukė nuo durų, tarsi tikėjosi tuoj būti išprašytas lauk. Veide jokio pasimetimo, nesujudėjo nei vienas raumenėlis. Žvilgsnis įsmeigtas į žemę, it jam būtų gėda dėl tokios jaučiamos ramybės. O gal bijojo pamatyti mus? Nes iš tikrųjų, klasiokų minos išsikreipė kaip tik gali: nuo smalsumo išpūstų akių iki nepatiklaus susiraukymo.
- Prieš dvi dienas išvažiavo į Latviją ir negrįžo, - atsakė.
- Na, tai palauk dar... - skėstelėjo rankomis mokytoja. - Sugrįš.
Ema. Tik dabar supratau, kad tai lietė ir ją. Atsigręžiau į Lauryną. Pusbrolis priklausė tai susikaldžiusiai klasės daliai, kuri nenuraukė, kokį šūdą suokė Dainius, todėl įžūliai spoksojo į lėtai į suolą traukiantį vaikiną. Viskas aišku. Tik nuskambės skambutis iš pamokos ir Laurynas šoks jį tardyt. Ar tai reiškė, kad jam dar rūpėjo Ema? Pamirš, kiek vargo ta begėdė sukėlė? Negi tikrai, Laurynai, būsi toks asilas?!
Galėjau prisiekti, vėliau niekas nesusikaupė. Net ir mokytoja, kuri, nors ir skaitydama kūrinių ištraukas iš vadovėlio, nuolatos žvilgčiodavo į galvą į suolą nunarinusį Dainių. Vargšas. Žinojau ką reiškia, kai tave užklumpa per didelis emocijų kiekis. Ne visada puoli verkti ar rėkti. Kartais tave gali apnikti tokia surakinanti ramybė, jog didžiausias karas vyksta viduje.
Po skambučio viskas įvyko taip, kaip ir maniau. Klasiokai apsupo Dainių, klausinėdami, kas tiksliai nutiko jo šeimai. Gal ir būčiau pasiklausius, bet... Iškart išvydau kaip prie jo pats pirmas prilėkė Laurynas, ketindamas klaust apie Emą. Žinojau, kad kvaila dėl to širsti, juk merginai tikrai galėjo būt kilęs pavojus, tačiau veltui stengčiausi save raminti. Nekenčiau jos. Ir matyti kaip vienas brangiausių žmonių dėl jos ėmė pergyvent, buvo tas pats, kas pilti druską ant žaizdos.
Vis gi, netrukau sužinoti, ką vėliau aptarinėjo visa mokykla. Nesistengiau tyčia nugirsti, bet nuotrupos skambėjo visur - valgykloj, tualete, koridoriuose, rūbinėj. Dainiaus, Emos ir mano buvusiojo šeimos tragedija pasiekė kiekvieną ausį, kurią dar neseniai glostė gandai apie mane ir Lauryną. Kaip viskad greitai apsisuka. Ir nuoširdžiai, nežinojau kaip dėl to jaustis. Dainius dabar tavo visų dėmesio traukos centru. Jis noriai dalindavosi savo pasakojimais, elgėsi labai šiltai, gal net kiek linksmai. Ilgai kalbėjosi su Laurynu. Iš tolo stebėjau jų dviejų pokalbį. Mačiau kaip pusbrolio lūpos kelis kartus ištarė Emos vardą. Jeigu tau ji taip iki šiol patiko, tai kodėl nebuvai su ja? Kodėl susirūpinai tik dabar?
Prieš paskutinę pamoką sėdėjau netoli nelaimėlio. Ruošiausi padaryti neatliktus matematikos namų darbus, bet negalėjau ignoruoti Dainiaus gyvybingo balso. Kažkas dar sykį paprašė papasakoti, kas tiksliai įvyko. Ir vėl pasigirdo tie patys žodžiai. Beveik tos pačios detalės, kurias klasiokas perpasakojo gal penkiasdešimtą kartą.
