Kontraversiška istorija, nukelianti į 1999 metus, kai dar Lidija buvo gyva. Kas nutiko jos paskutiniais gyvenimo mėnesiais, apie ką tik retkarčiais buvo užsiminta "Praeities belaisviuose"? Pirmasis labdaros balius Lietuvoje, laukinis kapitalizmas, Ž...
Ups! Gambar ini tidak mengikuti Pedoman Konten kami. Untuk melanjutkan publikasi, hapuslah gambar ini atau unggah gambar lain.
Kitą rytą po švintančia dangaus žydryne iš sniego beliko tik purvina pliurzė. Žemė kvėpavo pavėlavusiu pavasariu, virš galvos, prie laukuose išmindžiotų takelių bundančių medžių, čerškėjo kovą išlydėti susirinkę paukšteliai. Uodegomis makaluojančios karvės, pamačiusios mane, vilkosi prie spygliuotų vielinių tvorų. Nežinojau, kodėl taip padariau, gal prisiminiau vaikystę, kada su tetomis eidavome jas melžti, bet nuskynusi kuokštą vos prasikalusios žolės, prikišau prie jos ilgu liežuviu siekiančios karvės. Prunkštelėjusi nusijuokiau. Jau seniai keliauti į mokyklą nebuvo taip gera. Atrodo, ir pati tik šiandien išsiritau iš gilaus žiemos miego, viskas šį rytą nutvisko ryškiau, nebeerzino tėvas, pakštelėdamas prie pusryčių stalo mamai į skruostą, Nikita, nepaleisdamas iš rankų žaislinio kaleidoskopo ir kišdamas man prie ausies, oras pasidarė kvapnesnis ir skanesnis, būsimos pamokos ne tokios įkyrios, o ypač aš pati - lyg naujai atgimusi, nesulaukianti, kada bent piršteliu galėsiu prisiliesti prie Lauryno.
Po Marijos įsiterpimo, nusprendėme nieko panašaus nebetęsti. Jis grįžo namo, ruošti pamokų, o aš, nepamiršdama naujos užgaidos tapti pirmūne - kibau ir anksčiau apleistas užduotis. Žinoma, buvo sunku. Kartais nesuprasdavau, ar bent būdavau klasėje, kada eidavome tam tikrą temą. Tačiau dar sunkiau išėjo susikaupti. Paimdavau į rankas parkerį, o mintyse tegalėjau įsivaizduoti, kaip priešais akis regiu ne tuščią sąsiuvinį, o Lauryno kakle sujudant raumenis, kada iš susijaudinimo nugurkdavo seiles.
Tuomet greitai bandydavau sugrįžti į realybę. Pasipurtydavau it prisnūdusi ketinčiau pabusti iš sapno, tačiau viskas vėl pasikartodavo.
Bet tai buvo pasaka. Begėdiškai užvaldanti, sujaukianti protą, balansuojanti ant ribos - ar aš vis dar apglėbta Dievo meilės ar atsižadėta, parduoda velniams.
Nors niekada nebuvau religinga, tačiau, kaip sakoma, kritinėse situacijose prisimeni, kas, pasak tikybos mokytojos, iš gerų žmonių stato namus.
Beveik pasiekus mokyklą, kertant kelią, šalia sustojo blizgantis juodas Mersedesas. Sulig tada kaimo gatvėmis, maždaug nuo bažnyčios pusės, nuvilnijo nesmagus, prisimerkti ir krūpčioti verčiantis garsas, lyg kažkas sprogdintų akmenis, norėdamas nušluoti aplinkinius namus. Subarškėjo ne tik, mokyklos, bet ir automobilio langai. Iš sodybų pasiutę ėmė loti šunys. Vaikai, pakeliui į pamokas, nesuprasdami, kas čia buvo, apsidairė. Nusileidus užtamsintam vairuotojo langui, į mane susmigo dvi poros akių. Senstelėję vyrai draugiškai šyptelėjo, kviesdami prieiti arčiau. Net neketinau paklusti. Kadangi buvau jau mokyklos kieme, greitu žingsniu pasileidau paradinių durų link.
- Mergaite, mes tik norim pasiklausti! - sušuko vienas. Į juos atsisuko dar keleta pro šalį ėjusių mokinukių. - Ar žinai, kur Edgaras Česnaukas gyvena?
Ūmai sustojau tarsi atsitrenkusi į sieną. Įtariai per petį grįžtelėjau į Mersedesą. Vyrai nenuleido žvilgsnio, iš mano reakcijos turėjo suprasti, kad galėjau, tik dvejojau jiems padėti. Lėtai judindamasi arčiau, paklausiau:
