Kontraversiška istorija, nukelianti į 1999 metus, kai dar Lidija buvo gyva. Kas nutiko jos paskutiniais gyvenimo mėnesiais, apie ką tik retkarčiais buvo užsiminta "Praeities belaisviuose"? Pirmasis labdaros balius Lietuvoje, laukinis kapitalizmas, Ž...
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Prieš einant miegoti, rankose spaudžiau telefoną. Kartais net pagaudavau save begraužiant antenėlę. Kuo daugiau pralėkė dienų, tuo labiau ilgėjausi Edgaro. Vos tvardžiausi nesurinkusi jo numerio ir neišrėkusi, jog, kas tarp mūsų nutiko, visi tie tamsoje spindintys žvilgsniai, šiltos, debesis nuvejančios šypsenos, nuo pasaulio liūdesio gelbėjančios rankos, buvo tikra, o ne skaudinanti vaidyba. Dar niekada nieko taip nebuvau išsiilgusi. Kivirčas su Laurynu — tai nepalyginamas vaikų žaidimas, bet painiava, susijusi su Edgaru, rimtas, suaugusių gyvenimas. Žadėjau baigti dešimt klasių ir su juo kraustytis į Vilnių, pabėgti nuo nykaus kaimo bei jį supančios nuobodybės. Mudu būtume susituokę, nusipirkę prabangią mašiną, butą pačiame sostinės centre. Edgaras visa tai man žadėjo, o aš aklai tikėjau. Kaip po visa to galėsiu pasitikėt mylimiausias žmonėmis? Gal kažko dar nematau? Gal ne tik jis melavo?
Love is... Paėmiau Lauryno gumos popierėlį. Kas toji meilė? Jei Edgaro visi man kada pasakyti gražiausi žodžiai, tarsi ištraukti iš romantiškiausio filmo, nebuvo meilė, tai kas tuomet ji?
Su tokiomis sielvartą keliančiomis mintinis ir užmigau. Bet pabudus, mane pasitiko liūdniausia šio mėnesio diena — Sausio tryliktoji.
Kas nutiko prieš aštuonerius metus, pati nelabai prisiminiau. Tėvai pasakojo, kad pabudę ryte, per radiją išgirdo kraują stingdančias naujienas. Sužinojau, jog tą naktį buvo aukų, jų pavardes dar ilgai girdėjome, kur tik benueisi: mokykloje, parduotuvėse, gatvėse, namuose. Kai tais metais, sausio keturioliktąją, atėjome į pamokas, dar ilgai neturėjome, ką vienas kitam pasakyti. Bijojau, jog bet kurią sekundę pro langus išvysime riedančius tankus bei šalį užklups dar viena karo banga. Nesiliovėme klausinėti mokytojų, ar turėtume, kur pasislėpti, jei staiga į pastatą įsiveržtų rusai, o einant namo, vaidenosi, kad iš pakelės krūmų iššokę ginkluoti kareiviai pasiųs anapilin.
Šiais metais, kitaip nei anksčiau, mokyklos foje, per visą sieną, kabėjo juoda uždanga. Ant jos buvo sukabintos visų keturiolikos žuvusiųjų nuotraukos, ant žemės degė eilute sustatytos žvakutės. Praeidami mokiniai stabtelėdavo, įdėmiai nužvelgdavo veidus. Labiausiai visų dėmesį traukdavo vienintelės, po tanko ratais sužeistos, merginos nuotrauka. Bandžiau suprasti, bent dalelę pajusti to, ką turėjo ištverti tą baisią naktį į beprotišką mėsmalę patekę žmonės. O viskas tik dėl laisvės... Troškimo, būti nepriklausomiems.
— Jos paskutiniai žodžiai buvo: "daktare, ar aš gyvensiu?"
Nukrėtė nemalonus šiurpas. Už manęs stovėjo nepastebimai prisėlinęs Dainius. Pasijutau blogai nuo to kaip nemaloniai sureagavo mano kūnas, bet visa tai tik dėl apie klasioką pritauzytų pusbrolio nesąmonių. Nebuvo jis toks nenormalus, kaip pasakojo. Tik gal kiek uždaras, bet mandagus ir paslaugus vaikinukas.
— Žinau. Tą naktį dirbo Lauryno tėvas. Viską papasakojo, — tariau.
— Kraupūs įvykiai, — atsikvėpęs pridūrė. — Net nežinojom, jei nueisim miegoti, ar atsikelsim... — pritariamai linktelėjau. — Na, bet ar einam į klasę?
