Ema (BAIGTA)

XIX Skyrius

Laukdama prie psichologės kabineto, nervingai spaudinėjau savo rožinį tamahoshi. Spėjau nusikandžioti iki odelių porą nagų, suskaičiuoti du pradinukus, pakėlusius mergaitėms sijonus. Maniau viskas vyks kur kas greičiau: kiekvienas klasiokas užtruksime po dešimt minučių, Linas išklausys pamokslų, jog negalima kabinėtis prie Lenkijos, Evelina bus padrąsinta nebijoti Cobaino antrininko, gal net pamokyta kaip atsikirsti. Vidos tėvams bus pranešta, kad ši priklausoma nuo rūkymo, Dainius sulauks moralinės paramos, gal net dar kartą lieps papasakoti tėvų ir sesers dingimo istoriją, o aš su Laurynu... Kas būtų mums? Tiksliau – man, nes pusbrolis jau sėdėjo viduje, turbūt pasakojosi kaip jaučiasi Emos prasmigimo aplinkybėmis, o man psichologė liepė laukti koridoriuje. Pertrauka įpusėjo, jis vis dar ten.

Kodėl aš čia? Kodėl ir mane pakvietė? Klausinėjau savęs to gal jau penktą kartą. Aš nesusijusi nei su viena klasės problema, su niekuo nesipykau, negaudavau pastabų, nevėluodavau į pamokas.

Todėl buvau priversta pagalvoti tik apie vieną.

Jei tas raudonas vėžys ir ta pasileidėlė iš užrakinto tualeto paskleidė kalbas apie melą, susijusį su manim ir Laurynu? Mokytojai galėjo tai išgirsti. Ir kas blogiausia, patikėti. O tuomet atėjo metas įsikišti psichologei.

Dievulėliau... Veidą išmušė karštis. Kodėl gi dar bandžiau suprasti, dėl ko psichologė kvietėsi mane? Juk žinoma, kad dėl šito gando! Siaubas apėmė pagalvojus, jog ir pusbrolio bus pasiteirauta, kame visos šitos šlykščios istorijos šaknys. Ir jei mudu pasakysime skirtingas versijas? Na, tarkim jis pareikš, jog tarp mūsų nieko nebuvo, o man išsprūs papasakoti, kas iš tiesų atsitiko penktadienio naktį? Ir jei apie tai psichologė praneš tėvams?!

Nenorėjau net įsivaizduoti, kas lauktų po to. Šeima liktų sukrėsta. Nebuvau tikra, ar supyktų, bet atimto žado, nesugalvotų, ką su mumis daryti. Temptų į bažnyčią, atliktų gal kokį pagonišką ritualą, neleistų man ir Laurynui matytis. O aš iš gėdos svajočiau sudegti. Jau dabar norisi, tik, kad ir kaip vengčiau prisiminti kiekvienas nuotrupas iš to nelemto nutikimo, ne visada galėjau tai suvaldyti. Vėl jausdama jo lūpas ant savųjų, pakirsdavo kojas. Reikalaudavau savęs žiūrėti į tai, kaip į nepateisinamą iškrypimą, tačiau kita mano pusė trokšdavo vėl tai pakartoti.

Gerai, Lidija, nustok! Susiimk. Garsiai išpūtusi orą, prirėmiau galvą prie sienos. Kelis syk perbraukiau išprakaitavusius delnus į džinsus. Gal viskas nebus taip sumautai. Jei kokį mėnesį nesikalbėsiu su Laurynu, viskas sugrįš į savas vėžes.

Bet... Vargu. Šiandien viskas jau kitaip. Anksčiau kiekvieną rytą atėjęs ar timptelėdavo už plaukų, pažnaibydavo už šono, užklupdavo, kada skubėdavau atlikti nepadarytus namų darbus. Visada rasdavo progą užkalbinti. O dabar nieko panašaus. Vengdavau žiūrėti į jo pusę, bet atrodo, kad Laurynas elgėsi taip pat. Juk būna, kada žmogus jaučia kito veriantį žvilgsnį.

Man tai nebuvo.

Vienintelis kartas, kada leidau sau užmesti akį į jį, buvo prieš lietuvių kalbos pamoką. Eidama prie suolo, sekundėlę žvilgtelėjau, ką veikė. Pasirėmęs ranka į stalviršį, piešė į paraštes. Pasirodė susirūpinęs, mintimis nuskriejęs kažkur toli. Bijodama, jog jis pakels galvą, netrukus nusisukau. Tačiau velnias... Kad ir kaip norėjau nustumt tą principų sieną, apsimest, jog nieko nebuvo, neišėjo.

Viena vertus, ar tai mano kaltė? Tai jis pradėjo. Pareiškė, kad su niekuo kitu negaliu būti. Galima sakyti, prisipažino kažką man jaučiantis. Kaip tai nutiko? Tiksliau — kada?

— Tu vis dar čia?! — sušuko prie manęs artėdama Vida. Jai iš paskos atsiliko abiem rankomis plaukus besitvarkanti Dainora. Abiems prisėdus šalia, užuodžiau cigarečių smarvę.