Kontraversiška istorija, nukelianti į 1999 metus, kai dar Lidija buvo gyva. Kas nutiko jos paskutiniais gyvenimo mėnesiais, apie ką tik retkarčiais buvo užsiminta "Praeities belaisviuose"? Pirmasis labdaros balius Lietuvoje, laukinis kapitalizmas, Ž...
Sveiki, kita dalis netyčia gavosi apie 3k žodžių, o aš žinauuuu kaip užknisa watte skaityti ilgas dalis (na, sprendžiu, kadangi aš tikrai tingėčiau, arba pradėčiau ir po to nerasčiau, kur baigiau :D, todėl skelsiu per du skyrius). Todėl turbūt su tokiu mano rašymu tas istorijos galas išsitemps...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Bandžiau stotis, išvengti nemalonaus pokalbio, bet Dainora, numetusi piniginę ir nuotrauką sau po kojomis, vedina kažkokio siautulingo kaip brūzgynų gaisras pamišėliško įsiūčio, iš visų jėgų nustūmė mane į šoną. Skaudžiai trenkiausi į vaikinų rūbais apmėtytą suolą. Nuo smūgio pora megztinių nukrito ant žemės, visi vidaus organai vos neišsilakstė pro burną. Susiėmusi už pilvo šono, žemiau šonkaulių, apžiūrėjau suoliuko medinius kraštus. Nors jie ir buvo aštrūs, rodos, neprakirto iki kraujo, jeigu tai apskritai įmanoma. Gaudydama orą, pakėliau išgąstingas, bet kartu ir smerktinas akis į klasiokę. Kas jai pasidarė?! Nebuvau tikra, ar gebėsiu atsistoti. Liemuo maldavo nejudėti, o jei tai padarysiu, sudiegs tarsi milijonas pjūklo ašmenų rėžtųsi į odą. Negi Dainora dar norėjo man užvožti? Už tai, jog buvau jos iškeikta iškrypėle?
— Tai tu gal Česnauskų dingimas yra tavo darbas? Negalėjai būti su Laurynu, tai atsikratei Emos? — piktdžiugiškai, lyg būtų atskleidusi amžiais ieškotą tiesą, nusišypsojo.
Į persirengimo kambarį įpuolė Linas. Regis, nesitikėjo čia nieko sutikti, nes išvydęs už pilvo susiėmusią mane, kone apako.
— Kas čia vyksta? — sunerimęs priklupo. Laimei, neprireikė daug laiko susivokti, kad dėl visko kalta kovingoje pozicijoje stovinti Dainora. — Tau gal galvoj pasimaišė? — sušnypštęs padėjo man atsikelti. — Myk iš čia staigiai.
— Tu dar ginsi šitą iškrypėlę? Ar jūs tryse, su geriausiu draugeliu mėgaujatės vienas kitu?
— Dink, pasakiau! — Lino balsas, įgavęs man dar negirdėtos rimties, pagaliau išgąsdino Dainorą. Dėjusi į padus, išbėgo į salę. — Kodėl čia mėtosi Lauryno piniginė ir... Ooo... — apžiūrinėjo pakeltą nuotrauką. — Dinė pamatė ją?
— Mhm, — silpnai sumykiau. Iš tikrųjų, skaudas palengva atlėgo, tačiau, priglaudusi delną prie šono, norėjau dar pavaidinti nuskriaustą ir pažeidžiamą. Gal ir namo išleistų?
— Susitvarkysiu su ja, — iškošė, įdėdamas nuotrauką atgal į piniginę. — Su Dainora, ta prasme. O tu nueik pas seselę.
Apsimestinai inkšdama, išlubčiojau atgal iš sporto salę. Kaip ir reikėjo tikėtis, mano budelė nedelsė, susistabdžiusi krepšinio kamuolį po ranka į žemę bedaužantį Lauryną, pirštu rodydama tai į persirengimo kambario pusę, tai į jį, rėkė kaip karštakošė italė, prikaustydama klasiokų dėmesį. Akimirka visi nustojo darę savo reikalus, nutilo, leisdami Dainoros balso aidui sklistu po sustingusią salę. Nežinojau, kaip pusbrolis, klausydamasis jos paistalų, gebėjo išlikti toks šaltas, net šiek tiek nuobodžiaujantis tarsi tai girdėtų ne pirmą kartą. Atrodė, tik ir telaukė, kol Dainora greičiau dings, kad galėtų toliau žaisti. Vienu metu apėmė ir pasididžiavimas juo, ir apmaudas, skatinęs pribėgti ir paklausti: negi tau nei kiek nerūpėjo, kad mudu laiko nesveikais? Jei ne, kodėl tuo kamuoliu jai neužkiši liežuvio?
