Kontraversiška istorija, nukelianti į 1999 metus, kai dar Lidija buvo gyva. Kas nutiko jos paskutiniais gyvenimo mėnesiais, apie ką tik retkarčiais buvo užsiminta "Praeities belaisviuose"? Pirmasis labdaros balius Lietuvoje, laukinis kapitalizmas, Ž...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Rausvomis gėlėmis išmargintuose dienoraščio puslapiuose aprašiau beveik kiekvieną vizito pas psichologę smulkmenas: įsimintiniausius, bjauriausius tardymo žodžius, jos klaikią senamadišką aprangą, ant stalo gulinčius daiktus, neskoningus, abstrakčiai prikeverzotus ant sienų kabančius paveikslus. Nenorėjau pamiršti nieko, ką vėliau galėsiu panaudoti prieš ją. Kai tiesa išaiškės, iš po žemių vėl atsiras ta šiauštis verčiančias paskalas paskleidusi klounė ir papasakos, kur iš tikrųjų visą šį laiką buvo pasidėjus, skųsiuosi. Kokią teisę psichologė turėjo kaltinti mane? Aiškiai paminėjau, jog paskutines Emos buvimo mokykloje dienas, sirgau. Žinoma, nuslėpiau, jog vengiau rodytis po paleistų niekingų kalbų. Tai esmės nekeitė.
— Ar kas gali patvirtinti, kad tikrai buvai namie? — pasąmonėj nuskambėjo psichologės užduotas klausimas.
— Brolis. Galit paklausti. Maži vaikai niekada nemeluoja, — įžūliai tariau.
— Ar dėl Emos paskleistų gandų, tuomet nejautei noro ją nuskriausti?
— Taip. Tačiau aš tai būčiau darius paleisdama kitą gandą. Deja, net to nepadariau.
Tą minutę pasigailėjau iš tikrųjų nesurezgus niekšybės, galinčios priversti Emą gūžtis po pusnimis. Juk tikrai galėjau pripaisyt kvailysčių apie, tarkime, jos nepasotinamą norą tenkinti burna, mylėtis žiūrint dokumentiką apie laukinius gyvūnus, baigti tik tada, kai partneris ją vadina šliundra, didžiausia pasaulio padraika ar Stalino anūke. Liūdniausia, jog visos šios kalbos nesujuodintų tik Emos. Tai atsilieptų Laurynui, o tuomet, nepastebimai, jo sielvartas persimestų ir man. Galva guldau, jis būtų vyriškai kentęs, nė žodeliu neprasitaręs Ilonai ar mano tėvams, per šeimos susitikimus bendravęs lyg niekur nieko, nors visą gyvenimą tai prisimintų su kartėliu.
Tad, nors ir psichologė paklausė, kodėl nekerštavau, nelinkau atvirauti. Vengiau užsiminti apie Lauryną. Kas žino, kur tai būtų nuvedę toliau.
— Ar stengiesi kuo nors padėti Dainiui? Kaip tau atrodo, ar jam reikalinga pagalba?
— Jis laikosi tvirtai.
— Ar pastebi jo pasikeitimus?
— Taip... — pačiai keista, kad drįsau tai pasakyti. — Dainius atrodo linksmesnis.
Bet gal tai nepakeliamų išgyvenimų rezultatas? Žmonės skirtingai parodo jausmus, kai kuriems didelė kančia virsta nenuoširdžiu džiugesiu, liudijanti apie pagalbos šauksmą. Kartais klasiokas tylus, santūrus, toks, koks buvo ir prieš šeimos dingimą, tačiau netrukus galėjo pradėti laidyti anekdotus ir dalinti saldainius. Kaip mums teisingai perskaityti Dainiaus emocijas? Gal jam patiko taip gyventi? Dievino gauti užuojautos ir palaikymo?
Šią savaitę pasirodė pirmasis "Respublikos" laikraštis, su atspausdintu straipsniu apie Dainių. Nesumojome, kada pasirodė žurnalistai, turėjo apsisukti nepastebėti kaip pelytės. Pirmajame puslapyje mirguliavo Dainiaus nuotrauka, sėdinčio ant laiptelių prie nuosavo namo ir raudonas milžiniškas užrašas: "Dingo šeima". Pavarčius daugiau, pamačiau ir jo tėvų bei Emos nuotraukas.
