Kontraversiška istorija, nukelianti į 1999 metus, kai dar Lidija buvo gyva. Kas nutiko jos paskutiniais gyvenimo mėnesiais, apie ką tik retkarčiais buvo užsiminta "Praeities belaisviuose"? Pirmasis labdaros balius Lietuvoje, laukinis kapitalizmas, Ž...
Alamak! Gambar ini tidak mengikut garis panduan kandungan kami. Untuk meneruskan penerbitan, sila buang atau muat naik gambar lain.
Skambinimas pianinu man visada buvo geriausia terapija. Piršais bėgiodama per klavišus, pamiršdavau, kas tuo metu dėdavosi aplink pasaulyje. Apsimečiau nebegirdinti sproginėjimų, nebematanti Emos ryškiais išdažytų akių. Įsileisdavau į vidų atpalaiduojančią melodiją, retkarčiais net užsimerkdavau ir matydavau save, kiek kitokią, labiai savimi pasitikinčią, o ne įsivaizduojančią, jog gyvenimo ritmas lengvai mušė į grojamą taktą ir gaudavau viską, ką panorėjusi. Regėdavau save šalia Edgaro, pasipuošusį odine koža ir dantyse įsikandųsį vieną iš savo mėgstamų West'o cigarečių. Mudu bučiuojamės prie jo golfo, o kaimo mergos karčiai pavydi, kad jis priklauso man. Geras, išauklėtas Edgaras, kuris net nepamanytum, jog gali įsipainioti į mafijos reikalus.
Vis dar netikėjau tuo. Žinoma, prabangus juodas automobolis, stovintys jų kieme šiek tiek vertė kilnoti antakius. Bet juk tai ne įrodymas? Gal jo mergina turtinga? Ir tie pinigai galbūt ne iš Sigito Gaidjurgio kišenės, o paslaptingosios Klaipėdos aukso kasyklos, priklausančios uošviams?
Vasario šešioliktoji praslinko tingiai. Miegojau iki pat pietų, bet ir pabudusi neskubėjau atsikelti. Užsimerkusi neiškrapščiau iš galvos Edgaro ir jo tūkstantinės sumos litų. Vėliau prisiminiau šokius, mane apkabinusį Liną. Dar netrukus ir tą šliundrą, besiraitančią aplink Lauryną. Bent du kartus mintyse sudainavau "Veter s moria dul" bei pasvajojau, kaip būčiau pašokusi, jei turėčiau daugiau drąsos. Gaila, jog paskutiniu metu nieko malonaus nepatyriau. Vien tik bjaurūs momentai, verčiantys sustingti lovoje, pasislėpti po antklode ir nenorėti keltis bent dar savaitę.
Vyšnaitę ant šlykštaus prisimininų desertų uždėjo koridoriuje lakstantys penkiamečiai vėplos. Supratau, kad Nikitos kambaryje pasistatė slėtuvę, bet to jiems buvo negana. Turbūt tėvai buvo kažkur išvažiavę, todėl ir drąsiai plėšė iš visos gerklės pačią klaikiausią Ekspreso dainą.
— Hey hey hey hey! — sustaugė Nikita.
— Gali gali! — prisijungė Marija.
Pavarčiau akis ir pakišau galvą po pagalvę. Viešpatie, kad taip siusdami nusiverstų nuo laiptų!
Vakare su šeima prisėdome prie televizoriaus. Tiksliau, įsitaisiau ant sofos šalia alų gurkšnojančio tėvo, kol baigiau gerti arbatą ir pasigėrėdama paspoksočiau į Marijoną Mikutavičių. Nors per Nikitą neišėjo ramiai to padaryti, kas dešimt minučių prisispaudęs prie ekrano perkungdavo kanalus, o tėvai tam neprieštaravo, nes šventinis koncertas per LNK jų nedomino. Prašydavau sugrąžinti atgal, bet tas suskis susigundė sovietiniais filmukais per LRT.
Ryte prieš pamokas, mokykla tarytum dar skendėjo pirmadienį vykusių šokių ir jos girtuoklysčių potvynyje. Koridoriuose dar kartais pasimėtydavo girliandų liekanos, stovėjo pilnutėlės šiukšlinės, kuriose matėsi ir sulamdyti cigarečių pakeliai. Pradinukai labiausiai susidomėjo kampe gulinčiu prezervatyvu. Sprendė, panaudotas ar ne. Ant sienos dar kabojo nurodomieji ženklai, kur sporto salė, o kur tualetas. Matyt dėl atvykėlių iš gretimų kaimų. Dėl nedarbo dienos vakar, valytojos dar nespėjo visko iškuopti.
