Kontraversiška istorija, nukelianti į 1999 metus, kai dar Lidija buvo gyva. Kas nutiko jos paskutiniais gyvenimo mėnesiais, apie ką tik retkarčiais buvo užsiminta "Praeities belaisviuose"? Pirmasis labdaros balius Lietuvoje, laukinis kapitalizmas, Ž...
Ops! Esta imagem não segue nossas diretrizes de conteúdo. Para continuar a publicação, tente removê-la ou carregar outra.
Edgaro glėbyje užčiuopiau išsiilgtą praeitį tarytum versčiau pamestos mylimiausios vaikystės knygos puslapius. Kaip trūko tų šviesių, lengvabūdiškų dienų! Visas pasaulis, atrodė, buvo po kojomis, net dangus žydresnis, medžiai žalesni, pamokos lengvesnės. Su Edgaru viskas taip paprasta. Jis kaip legendomis apipintas riteris, daręs viską, kad man nereikėtų vargti. Tai praėjo. Ar dėl to ketinau ir vėl įbristi į apatiją? Tikrai ne! Nors Laurynas, išstūmęs mane iš jų kiemo, klausinėjo ar labai nuliūdau, tikinau, jog anaiptol. Viskas tvarkoje.
Gal net geriau.
Netrukus paskelbė apie Valentino dienos mokyklos šokius. Nudžiugau. Štai proga išsidūkti!
Savo kambaryje visu garsu, kiek tik leido grotuvas, įsijungiau Mango "Balso" kasetę. Staipiausi prieš veidrodį su kiekvienu savo gražiausiu rūbu. Ką rengtis į šokius? Kaip pasipuošti, jei ten netyčia ateis Edgaras? Sunku patikėti, jei neįkištų nosies, kai ankstesniais laikais buvo toks viešumos centras. Gerai, dabar aplinkybės nepalankiai susiklosčiusios, gal jis liks namuose, guos Dainių, padės jam tvarkytis ūkyje, įsijungs į tėvų ir Emos paieškas. Suprantama. O kur dar jo... Kita mergina ir vaikas... Ką sau maniau? Jis suaugęs vyras. Neis į vaikų mokyklos šokius. Nereikėjo savęs taip mulkinti. Tad jei ir pasipuošiu, tikrai ne tam, kad sukelčiau jam gailestį ar pavydą. O tam, jog pasilinksminčiau, kad nors trumpam iš galvos išmesčiau dingusios šeimos tragediją. Prie viso to, galbūt pavyks ir naują Valentiną susirasti?
Glaudžiau prie savęs vis kitą rūbą. Pilkai ir juodai languotas, laisvai krentantis sijonas virš kelių atrodė išties žaviai. Jei apsivilkčiau juodą palaidinukę virš bambos? Prie visa to, apsimaučiau juodas kojines virš kelių? Bingo. Manau atrodysiu puikiai. Apsirengusi dar kurį laiką neatsigrožėjau savimi. Ak, Lidija. Į kiek širdžių šiandien išausi strėlių? O kiek iš jų sudaužysi?
Besišukuodama, sulaukiau vienos iš mėgstamiausių Mango dainų. Apsimečiau, jog šukos buvo mikrofonas, tad, naudodamasi progą, kad atrodžiau geriau už bet kurią grupės solistę, pradėjau dainuot.
"Prisipažinti nenorime mes Ne tokie kaip kiti Galime džiaugtis,liūdėti Mes esame čia svetimi
Prisipažinti nenorime sau Kad keliausime atgal Visišką laime pasiekt bus sunku Bet bandome dar" *
Sukiojausi ir sukiojausi kaip pašėlus. Beveik patikėjau esanti spalvingų šviesų koncerte. Kokia nesąmonė! Dar tik vidury baltos dienos, o man jau buvo vėlyvas diskotekos vakaras. Vos gaudžiau kvapą. Plaukai turėjo styroti į visas puses, o veidas išraudęs nuo linksmybių. Žvilgtelėjau į veidrodį apsižiūrėti ir atspindyje pamačiau mane stebintį brolį. Kaipmat nuotaika subjuro. Išjungiau grotuvą. Jau rinkau žodžius, kuriais apšauksiu tą nevisprotį mažvaikį, bet sutrukdė netikėtai į kambarį įbėgusios klasiokės Vida ir Dainora.
