Kontraversiška istorija, nukelianti į 1999 metus, kai dar Lidija buvo gyva. Kas nutiko jos paskutiniais gyvenimo mėnesiais, apie ką tik retkarčiais buvo užsiminta "Praeities belaisviuose"? Pirmasis labdaros balius Lietuvoje, laukinis kapitalizmas, Ž...
Oups ! Cette image n'est pas conforme à nos directives de contenu. Afin de continuer la publication, veuillez la retirer ou mettre en ligne une autre image.
Atžariai nuo savęs nusikračiau Lauryno ranką. Atsistūmiau kelis centimetrus ir prisiplojau prie durelių savo pusėje. Nesupratęs, kas man atsitiko, pasisuko į langą. Edgaras jau buvo nusigręžęs, švietė tik jo trumpais dygliukais apaugusi plikė. Gal minutę pusbrolis mėgino susigaudyti, kodėl taip sureagavau, maniau, kad nepavyks arba užmirš, tačiau anaiptol, pasidairęs į lauką, staiga pažvelgė į mane išplėstomis iš siaubo akimis.
— Juk jis ne..?
Susikrimtusi ėmiau linksėti kaip žaislinis šuniukas, kuriam tik kaklą bereikėjo pirštu pajudinti. Ilgai ir monotoniškai.
Nežinia, ką Laurynas būtų daręs toliau, jei ne sugrįžę tėvas ir prieš visus apsikvailinęs Sabaliauskas, sulindęs į sėdynę, paslėpęs akis po nusmaukta skrybėlę. Prieš išvažiuojant dar spėjau pamatyti kaip Dainius, patenkinta mimika, trumpam nužvelgė mūsų mašiną, bet tai dar ne blogiausia. Aplink Edgaro BMW būriavosi žmonės. Tėvui siauram kelyje apsukant mašiną, išvydau kaip ką tik kastuvais besidarbavę vyrai glėbesčiavosi ir spaudė klasioko ranką, plekšendami per perį. Nuo tokio vaizdo, ne tik man sukilo pyktis, bet ir Laurynas suspaudė kumščius, jog krumpliai pabalo, o plaštakoje išsiplėtė mėlynos venos. Tik dėl ko tiksliai siuto? Ar dėl Dainiaus laikinos pergalės, ar dėl žmonių, ką tik aklai patikėjusių ekstrasensu, veidmaniškumo? O dėl ko aš? Tiksliai neatsakyčiau. Gal dėl abiejų, bet daugiausia dėl to, jog jo brolužis, mano buvusioji meilė, galėjo pasakyti, ką neseniai užmatė ir skaniai abu iš to kvatos.
Tik išvažiuojant, pastebėjau, kiek čia daug atkeliavo pažįstamų. Linas, smagiai rankose sukinėdamas kastuvą, vos nepataikė į mūsų mašinos priekinį stiklą, atsiprašydamas iškėlė ranką, Vida, besidairydama ar tėvai ne per arti, prisidegė cigaretę, o šalia jos ir Dainora, ta suka padraika, papūtusi lūpas nusekė mūsų mašiną. Evelina, susvirduliavusi vos neparslydo ant kelyje užsitraukusio ledo. Kelios mokytojos, direktorius, paliudijantys, kad Veiviržėnuose tokio sąmyšio dar nebuvo, kad atšauktos pamokos.
Galvą guldau, kaime įsikurs dvi stovyklos — Dainių palaikanti ir niekinanti, tačiau didžioji dalis priklausys tarpinei, kuri kaip ir aš, pasimetusi, per nepaliaujamai dygstant naujiems įvykiams, nesugebanti atsirinkti tiesą.
— Ar norėsite pietų? — tėvas paklausė Sabaliausko. — Mūsų namuose moterys jau paruošusios. Laurynai, tu su mum važiuoji, — pasisukęs į galą tarė pusbroliui, o šis nesiginčydamas tylėjo.
— Oi, — liūdnai sudejavo senis. — Ar kviečiat?
— O kaip čia kitaip! — sudavė per vairą. — Šitaip laukėm, a tai dabar svečio nepavaišinsim? — tik kodėl man tokius tėvo žodžius norėjosi išversti: apsikvailinote, gal priimsite saują paguodos?
Namuose kaip dera laukė moteriškas chaosas. Neplanavau sėstis prie bendro suaugusiųjų pietų stalo, geriausiu atveju tik išsirankioti nuo viryklės, kas puoduose atrodė pakenčiamiausia mano išpuikusiam skoniui. Darija, ta gerai imitusi, Evelinos plaukų spalvos bendrasavininkė, pas mus jautėsi kaip šeimininkė, Sabaliauską mėtė, kur tik užsimanius: tai rodė, kur nusiplaut rankas, kur pasidėt batus, kur pasilabint su Nikita, o po to ir ant kurios kėdės atsisėsti. Mano tėvai prieš ją elgėsi kaip kuklučiai darželinukai. Keista, kad dar visi kartu negyvenam. Darija turbūt mielai to norėtų — komanduotų kaip kareivinės viršininkas, nes ji viską žinojo ir mokėjo geriausiai.
