Kontraversiška istorija, nukelianti į 1999 metus, kai dar Lidija buvo gyva. Kas nutiko jos paskutiniais gyvenimo mėnesiais, apie ką tik retkarčiais buvo užsiminta "Praeities belaisviuose"? Pirmasis labdaros balius Lietuvoje, laukinis kapitalizmas, Ž...
Kai radau šitą dainą net suspiegiau. Nors ji ir '98, bet klausydavausi jos kokiais 2011 :D Ilgiausia dalis. Enjoy.
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Penktadienį pasirodo turėjo įvykti Nikitos gimtadienio šventė. Kai mama tai priminė, susikrimtau. Apie tai visai buvau pamiršusi. Kita vertus, ilgai pamąsčiusi, pasimatymo su Linu neketinau atšaukti. Slapta suplanavau kone viso vakaro eigą. Tik tėvams nesakiau, nors po kelių taurelių, net nepastebėtų mano dingimo. Iš pradžių pakentėsiu prie vaišių stalo, praklausysiu paikas bobučių kalbas apie tai kaip greitai eina laikas ir, kad, atrodo, tik vakar Nikitą, suvystytą į Darijos dovaną dekutį, tėvai parsivežė iš ligoninės. Pasistengsiu broliui būti maloni, nepurkštausiu dėl ko įprastai išeinu iš proto: dėl ausį rėžiančio spiegimo su Marija ir prisigėrusiu tėvu žaidžiant gauduką, dėl reklaminių dainų atkartojimo ar manęs raginimo prisijungt prie slėpynių. Jei pavyks, gal tikrai prisiversiu prisidėt prie vieno kito žaidimo, o tada maut susitikt su Linu.
Vakarėjant, išsitraukiau puošniausią savo turimą suknelę. Na, ne tą, kurią padovanojo Žaneta, su šia Veiviržėnuose tikrai niekur neišeisiu. Tačiau mano pasirinkta irgi buvo gana graži: juoda, siekė kelius, ties iškirpte prisiūta kukli balta nėriniuota apykaklė. Prisidėjusi ją prie savęs, šyptelėjau bandydama įsivaizduoti, kad su tokiu mokinukės įvaizdžiu prie Lino atrodysiu bemaž juokingai. Nors... Gal jis pasistengs ir nusimes tas savo rokeriškus marškinius?
Kaip jau buvau įpratusi, į grotuvą įkišau kasetę. Pernelyg nesvarsčiau, ką norėjau išgirsti, todėl paėmiau žydru viršeliu Murato Nasyrovo "Mano Istorija". Darijos dovana mamai. Maniškei išpuikėlei nepatiko, todėl pametė man, didžiausiai Samčiukų muzikos gerbėjai. Kambaryje nuskambėjo kiek slogi rusiška baladė su gitaros virpesiais. Niūniuodama su šepečiu stengiausi ištiesinti savo ilgų gaurų bangeles, bet nesisekė. Iš kieno paveldėjau tokius bjaurius plaukus?! Apkaltinčiau ukrainietišką pusę, bet nieko nepažinojau.
Mačiau pro langą kaip į kiemą atkeliavo visas šūsnis Nikitos sveikintojų. Rafaičiai net iš kažkur parovė balionų. Marija pati pirmoji, it labiausiai šiuose namuose jausdamasi sava, veržėsi prie durų. Dar minutė ir pirmame aukšte visi suriaumojo "Su gimimo diena!" Po to Marija plonu balseliu tą patį pakartojo, tik rusiškai. Priėjusi prie laiptų žvilgtelėjau, ką kiekvienas broliui įteikė. Kažkodėl visa šita ceremonija nuliūdino. Visi išsijuosę sveikino Nikitą, apibėrė gražiausiomis dovanomis, išbučiavo, Rafaitis ir Laurynas vyriškai paspaudė ranką, bet niekas nesiteikė pašaukti mane. Jei lindėčiau kambaryje, gal nepasigestų visą vakarą?
Užsispoksojau į vieną tašką. Į realybę grįžau tik, kai Laurynas kelis kartus man pamojavo. Atsitokėjusi atsainiai šyptelėjau ir nusileidau žemyn. Svečiai jau sėdosi prie stalo.
— O, kas pasirodė! — sušukus Darijai, visų žvilgsniai nukrypo į mane. — Nagi, sustok, — paėmė mano rankas ir kas truputį pakėlė. Tetos akys pasigėrėdamos apžiūrėjo suknelę. — Kaip išsipuošei, nai nai nai.
