Kontraversiška istorija, nukelianti į 1999 metus, kai dar Lidija buvo gyva. Kas nutiko jos paskutiniais gyvenimo mėnesiais, apie ką tik retkarčiais buvo užsiminta "Praeities belaisviuose"? Pirmasis labdaros balius Lietuvoje, laukinis kapitalizmas, Ž...
Ups! Ten obraz nie jest zgodny z naszymi wytycznymi. Aby kontynuować, spróbuj go usunąć lub użyć innego.
Tą patį vakarą pranešiau Laurynui, kad sutinku važiuoti į Vilnių. Iš esmės tai dariau dėl to, nes vis dar prieš akis stovėjęs šlykštus vaizdas, vertė ieškoti bet kokios dingsties nusiplauti iš namų, kurį laiką nematyti tėvo. Kokia velniava jį apsėdo?! Kaip galėjo taip pasielgti su mama? Ir dar meilužė ne bet kokia kaimo šavalka, o Ilona - mamos sesuo. Lauryno motina! Tai nesveika! Žutbūt privalėjau ištrūkti iš šio košmaro. Tapo nė motais, kad neturėjau tinkamos suknelės, tad teko iš spintos išsitraukti bet kokią. Tarp sostinės damų atrodysiu kaip tikra valstietė, neaišku dėl kokios priežasties pakliuvusi į prabangiausią metų renginį. Na, bent jau fotografai iš žurnalistai tikrai neatkreips į mane dėmesio ir nepakliūsiu į geltonuosius puslapius.
Sekantį ankstyvą rytą, kai namiškiai buvo vos tik prabudę, jau siautėjau virtuvėje. Nusprendžiau jiems atkeršyti už visus erzinančius rytus bei visu garsu įjungiau radiją. Kol iš kiaušinio ir duonos kepiau pirato akį, rankoje laikydama medinę mentelę šokau niūniuodama "Pavasariniai žiedai". Ar gi ne keista? Turėčiau jaustis mažų mažiausiai šūdinai, bet nuotaika visai pakili. Ar dėl to, jog šiandien neisiu į pamokas? O gal blogos emocijos nusėdo, ir tai, kuo slapta užsiėminėjo tėvas su Ilona, pasidarė nesvarbu?
Kol lingavau į priedainio taktą, prie manęs atkiūtinęs apsimiegojęs brolis, pasiėmė nuo spintelės sifoną ir susigrūdo žarnelę į burną.
— Šlykštyne tu! — sudrausminau. — O po to mes jį geriam!
— Ne kartą mačiau kaip pati taip darei! — atšovė apsilaistęs pižamą. Na ir suskis.
— Lidija, kokia tu ankstyva, — nulipęs laiptais tarė tėvas. Pamačiusi jį, viskas apsivertė. Pykinimą keliantys vaizdiniai sugrįžo. Negalėjau nustoti galvoti, ką vakar išdarinėjo jo rankos, ką buvo apsivyniojusios kojos.
— Ką padarysi, — burbtelėjau stebėdama kaip šalia tėvo išdygo ir mama. Ak, kad ji žinotų... Ar paliktų jį? Ar mūsų šeima iširtų?
— Viską susidėjai? — paklausė mama, žvilgtelėjusi į prie durų padėtą krepšį. — Gal tau ko reikia? Makiažo? Pėdkelnių? Papuošalų?
— Ne, — nutęsiau. Kokio velnio siūlė tas nesąmones? Ir apskritai, kai tie du čia pasirodė, dingo apetitas. Kad tik greičiau išvažiuočiau! — Tėti, kada nuveši į Klaipėdą?
— O kada traukinys? — nusižiovavo. Oi, kaip sapnai apie Iloną miegot neleido...
— Po dviejų valandų. Bet gal išvažiuojam dabar, kad mažiau streso?
— Tai pirmiau pavalgyk! — mama padėjo ant stalo lėkštėje gulinčią mano pirato akį. Ne, maisto kvapą užuodęs skrandis tik dar labiau susitraukė.
— Nusipirksiu stotyje. Nagi! — raginau tėvą, kad ir kaip sunkiai liežuvis vertėsi su juo šnekėtis. — Laurynas su Ilona tikrai bus pasiruošę!
